Jūratė Mičiulienė
Artūro Žukausko režisuotas spektaklis „Vienos krūties istorija„ sukurtas pagal autentiškus išgyvenimus. „Tačiau tai kitas požiūris į juos. Norėjau žvelgti plačiau - kaip ištiktas panašaus nelemto įvykio elgtųsi bet kuris žmogus“, - sakė pašnekovas.
Erikos Umbrasaitės romanas „Vienos krūties istorija„ pasakoja apie užplūdusius jausmus ir mintis netikėtai susirgus sunkia liga, apie gebėjimą pamilti neišvengiamą likimą. Pagal romaną sukurto to paties pavadinimo spektaklio premjera sostinės „Lėlės“ teatre - lapkričio 3 dieną. Apie tai kalbamės su režisieriumi A.Žukausku.
Ne apie vėžį.
- Kaip kilo mintis kurti spektaklį tokia, regis, moteriška tema?
- Pirmiausia tai nėra spektaklis apie vėžį. Kai perskaičiau knygą, išvydau kitą idėją. Mes neakcentuojame ligos. Vertiname tai, pasak romano autorės, kaip nelemtą įvykį, iš esmės keičiantį mąstymą, patį žmogų. Tik išgyvenus sukrėtimą įsiklausoma į save, pradedama kalbėtis su savo siela. Šią būseną reikėtų išlaikyti iki galo, tačiau gyvenimo rutinoje dažnai užsimirštame. Štai tokia idėja man pirmiausia įsirėžė į mintis. Ir visiškai nesvarbu, ar vyrą, ar moterį užkluptų panaši liga - visiems gyvenimas kartais pakiša kliūtį, kuri leidžia arba išmokti gyventi, arba ir toliau tik egzistuoti.
- Ar jūsų šeimos, artimųjų, paties gyvenime būta įvykių, kurie pakeistų požiūrį į gyvenimą?
- Kai man buvo penkiolika metų, mirė tėvas, dėl to anksti pasidariau savarankiškas. Tačiau mano gyvenime viskas ateina laiku: ir knygos, ir filmai, ir reikalingi žmonės, ir darbai. Svarbiausia - neskubinti įvykių, išlaukti ir nieko nepražiopsoti. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai netikėta, bet kai pradedi analizuoti praeitį, matai, kad viskas vyksta tarsi pagal gyvenimo kontraktą... Nežinau, ką ten dar esu pasirašęs.
- Ar esate patenkintas tuo kontraktu?
- Deja, nėra galimybių pakeisti (juokiasi). Lieka tik vykdyti sąlygas.
Tarsi gyvenimas
- Ko iš spektaklio gali tikėtis žiūrovai? Jis bus sunkus, slegiantis, sukrečiantis ar įkvepiantis?
- Tai individualu. Tikimės, kad spektaklis daugeliui padės. Jis yra ir rimtas, bet kartu ir juokingas, graudus, absurdiškas. Kaip ir pats gyvenimas. Čia bus ir ašarų, ir juoko pro ašaras, ir juokingų ašarų. Kiekvienas žiūrovas individualiai ieško ir ima tai, ko jam reikia, ko trūksta.
Bandome kurti taip, kad tai būtų katarsis jau išsprendusiesiems problemą, įspėjimas tiems, kurie gyvenime dar nesusidūrė su panašiais nelemtais įvykiais. O jau užkluptiesiems nelaimės - padėtų suvokti, jog tai dar ne nuosprendis, kad yra išeitis, jei tik kabinsies į gyvenimą, įsiklausysi į vadinamąjį šeštąjį jausmą, į sielą, į savo vidinį balsą. Man atrodo, jis su visais kalbasi, tereikia išgirsti.
- Vieninteliam vaidmeniui pasirinkote aktorę Eglę Mikulionytę. Kodėl būtent ją?
- Kūrinyje - daug moters paveikslų. Reikėjo daugiabriaunės aktorės, galinčios vienu metu sukurti keletą personažų. Eglė ir yra iš tokių. Ji, „neišsimušdama" iš pagrindinės idėjos, tuo pačiu metu gali kurti ir visą aplinką, ir visus kitus personažus, kurie ateina į spektaklio herojės gyvenimą.
Apdovanotas „Emmy"
- Turite daug patirties parenkant aktorius, penkerius metus dirbote aktorių atrankos režisieriumi, užsienio filmų režisierių asistentu, o už aktorių atranką į Didžiosios Britanijos miniserialą „Elžbieta I„ 2005 metais gavote „Emmy“ apdovanojimą. Įdomu, kaip minėtam filmui rinkote aktorius.
- Suprantama, pagrindiniai aktoriai - karalienę vaidinusi Helen Mirren ir Jeremy Ironsas - jau buvo žinomi iš anksto. Jie, jų vaidmenys istoriniame filme labai reiklūs visiems aplinkiniams aktoriams, stovintiems šalia. Lietuviai turėjo vaidmenų ne tik masinėse scenose, bet ir trečiaplanių, pavyzdžiui, rūmų damų. Aktorė Aldona Janušauskaitė puikiai susidorojo su užduotimi. Juk viena, be aplinkos karalienės nesuvaidinsi. Tai gali sukurti tik ją supantys žmonės. Jei visi sakys, kad esi karalienė, tokia ir atrodysi. Ta karališkoji aplinka, kaip supratau, buvo sukurta gerai, todėl ir gavau apdovanojimą. Man niekas nesakė, už ką konkrečiai.
- Atrinkote aktorius į daugiau kaip dvidešimt užsienio filmų. Kas dažniausiai lemia pasirinkimą?
- Pagrindinis režisierius žino, ko nori, kaip įsivaizduoja personažą. Turiu ir individualų požiūrį, siūlau keletą variantų, tačiau dažniausiai pasitvirtina pirmas įspūdis. Kadangi pats turiu režisūrinį matymą (2000 metais baigė režisūros magistrantūros studijas - aut.), dažnai iš pusės žodžio suprasdavau, ko reikia filmų kūrėjams. Su siūlomais aktoriais surežisuodavome epizodus norėdami parodyti, kaip tą vaidmenį galima dar įdomiau perteikti. Kai kurios pasiūlytos situacijos net atsidurdavo juostoje.
- Kurio filmo atrankoje buvo įdomiausia dirbti?
- Įdomiai nutiko, kai dariau aktorių atranką japonų filmui apie Chiune Sugiharą („Vizos 6000 gyvybių: C.Sugihara istorija“). Vieną dieną pasikvietė mane režisierius Takayoshi Watanabe ir sako: „Žinai, susapnavau, kad tu turi vaidinti šiame filme." Ir suvaidinau seminarijos mokytoją Abraomą.
Patinka tikros istorijos
- Neturite norų ar planų pats kurti vaidybinį filmą?
- Yra tų norų, bet nėra pinigų. Nors... reikia tik labai labai norėti ir išlaukti savo laiko.
- Kokia tematika labiausiai traukia?
- Man patinka tikros istorijos. Viena priežasčių, kodėl ėmiausi spektaklio pagal E.Umbrasaitės knygą, kad tai - tikra istorija, čia niekas neišgalvota. Tai žavi. Kiekvieno žmogaus gyvenimą sutraukus, išmetus nuobodžias dienas, liktų visai įdomi medžiaga scenai ar filmui.
- O autentiškumas netrukdo režisūrinei laisvei?
- Režisuoti spektaklį pagal tikrą kieno nors nugyventą gyvenimą yra sudėtingiau. Svarbu pakylėti tam tikras to gyvenimo akimirkas, išgryninti iš jų egzistencines mintis. Pagrindinį personažą - moterį - mes bandome šiek tiek suabsoliutinti, kalbėti kaip apie žmogų. Stebime, kaip jis lipa iš lukšto, iš socialinių kaukių, kurių dažnai prisigalvojame, kad būtų patogiau gyventi. Kartais žmogus taip į tuos kiautus įspraudžia savo sielą, kad ši jau nebetelpa ten. Tada ji ima belstis: „Bar, bar, bar, labas, aš dar esu.„ Tik nutikus sukrečiančiam įvykiui siela išlenda ir pasako: „Klausyk manęs, aš geriau žinau, nes pasirašiau tą kontraktą prieš tau ateinant į žemę ir pasirinkau būtent tavo kūną.“
