„Dažnai pirma reakcija į pokytį yra atmetimas“, – kalbėdamas apie Klaipėdos dramos teatre rodomą Nauberto Jasinsko režisuotą spektaklį „Sugrįžimas“ (įkvėptą Roberto Bolaño) pastebėjo jo vaizdo menininkas Martynas Norvaišas. Jo pastaba tinka tiek apibūdinant vieną iš kertinių spektaklio temų – asmeninės kaitos sąlygas, dažnai pareikalaujančias radikalios kainos, tiek paties spektaklio priėmimą. Saugios tradicijos užuovėjos atsisakantis N. Jasinskas sukūrė spektaklį, kuris savo forma gali būti interpretuojamas labai įvairiai. M. Norvaišo indėlis jame – virš scenos net penkiolikoje ekranų išskleidžiamas paslaptingas, papildantis, niuansuojantis simbolių pasaulis.
Klaipėdos dramos teatro repertuaras gana įvairus, bet, atrodo, kad „Sugrįžimas“ net ir jame išsiskiria. Nuo baltos scenografijos iki įrašytų aktorių balsų – ar ir jums jis kelia šį išskirtinumo pojūtį?
Džiaugiuosi, kad nuo to pradedame. Visų teatrų repertuarai gana įvairialypiai, bet „Sugrįžimas“ tikrai išsiskiria iš kitų matytų spektaklių. Gal dėl to, kad matau jį net ne visai kaip spektaklį, bet kaip šiuolaikinio meno kūrinį, pasiskolinusį teatrinę erdvę ir sudėtą kaip judanti skulptūra, tableau vivant. „Sugrįžimas“, kaip būdinga šiuolaikiniam menui, labai plačiai interpretuojamas. Žiūrėjau jį ne kartą ir visada radau vis kitą požiūrio tašką. Spektaklio naratyvas labai paprastas: jaunas vyras Maiklas (akt. Džiugas Grinys) numiršta ir seka savo kūną, – čia nėra daug veiksmo. Režisierius panardina žiūrovus į keitimosi koncepto studiją. Maiklas tampa negyvas, jo žmona Claire (akt. Justina Vanžodytė) ima suvokti savo įvaizdžio kaitą. Dėl to pusantros valandos spektaklis tampa pabuvimu su tuo, ką vadiname pasikeitimu: kaip bijome jo ar nebijome ir kaip galime tą patirtį išnaudoti savo asmeninei kaitai. Dažnai pirma reakcija į pokytį yra atmetimas. Spektaklyje žaidžiant su atmetimo reakcija provokatyviai bandoma perteikti tai, kad keitimasis vyksta nuolat ir kad iš kiekvieno pokyčio galima daug pasimokyti.
„Sugrįžime“ vaizdo projekcijos itin svarbios. Virš scenos 15 ekranų – tai lyg scena virš scenos, – kaip apibūdintumėte tos erdvės paskirtį?
Tokia buvo spektaklio scenografo Tado Černiausko vizija. Visas veiksmas klaustrofobiškai uždarytas scenos dėžutėje, iš kurios niekas negali išeiti. Aiškią vizualinę perskyrą turinti ekranų erdvė yra eteris. Spektaklio konstrukcijoje jis veikia kaip pereinamoji, iki galo neapibrėžta terpė, ir kaip tiesioginė nuoroda į televiziją – ekranuose pasirodo užuominų apie tai, kaip save ir kitus matome televizijoje. Televizijos ekrano aliuzija iš pradžių pasirodo juokinga, bet ilgainiui tampa keista. Pavyzdžiui, per nykstantį Claire atvaizdą kalbu apie pasikeitimą – matome glamūrinę moterį televizijoje, bet jos atvaizdas iš seksualizuoto kūno tampa šmėklišku negatyvu, kol galiausiai išnyksta. Tai magiškas ir mistiškas pasikeitimas. Visuomenės dalis išgyvena pokyčius skausmingai. Kalbu apie mažumų ir moterų teises. Šios temos sukelia nemažai pasipriešinimo. JAV prezidentas Donaldas Trumpas įsiutintas atšaukė krūvą įstatymų, siekiančių sureguliuoti lyčių lygybę ir įtraukties skatinimą. Lietuvoje bijoma priimti partnerystės įstatymą, kuris nieko nekainuoja ir nedaro niekam žalos.
„Sugrįžimo“ autorius Roberto Bolaño kilęs iš Čilės – kūrybinės komandos nariai spektaklyje savaip pateikė reveransą Pietų Amerikai. Ar jums taip pat buvo svarbu turėti kažkokias nuorodas į ją?
Pradžioje atrodė svarbu. Iš to ir atsirado meksikietiškos milagritos – šventi ženkliukai, ant kurių vaizduojamos kūno dalys ar daiktai. Jos simbolizuoja sritis, kuriose meldžiama sėkmės, teigiamo pokyčio. Pavyzdžiui, jei lėtai bėgi, pašventini kojos atvaizdą ir visada nešioji su savimi. Mąstau, kad R. Bolaño apsakymas tapo šios pjesės pagrindudėl jame esančio kitokio požiūrio. Pietų Amerikoje į daug ką ilgai žiūrėta kitaip nei kur kas seniau giliai krikščioniškoje Europoje, ir dabar, net globalizacijos akivaizdoje, ten kiek kitaip matomas kūnas, kitaip eina gyvenimas. Mūsų kultūrinė terpė kur kas griežtesnė, R. Bolaño leido nuo jos atitrūkti.
Gal prisimenate, kaip artėjote prie savo kūrybinių sprendimų „Sugrįžimui“, koks buvo jūsų raktas į medžiagą?
Viskas atsispyrė nuo teksto, kurį parašė Edgaras Gerasimovičius. Tekstas turėjo labai aiškias atskiras dalis ir galvojau, kaip kiekvienai iš jų parinkti vaizdus.
Iš to, kad Claire yra televizijos žvaigždė, atsirado idėja rodyti ją kaip supermodelį, jos portretai turi savo vystymąsi, kai ji priversta žiūrėti, kaip morge preparuojamas jos mylimo vyro kūnas, ji neišvengiamai išgyvena vidinį sukrėtimą. Milagritos atsirado iš tos pačios kūno dekonstrukcijos, kad žiūrime į kūno vidų – per jas norėjosi atnešti labai seną religinę tradiciją, pasiūlyti naują žiūrėjimo perspektyvą. Vizualizacijų nėra labai daug, jų kaita nėra labai didelė, bet per visą spektaklį jomis pasakau trumpą sakinį, kurio negaliu išreikšti žodžiais, sekant vaizdus galima jį suprasti. Nenorėjau per daug konkretumo.
Gal jums svarbu dar kažką paminėti ir pridurti iš „Sugrįžimo“ kūrybinio proceso?
Manau, kad savo repertuare turėdamas „Sugrįžimą“ Klaipėdos dramos teatras tampa šiek tiek išskirtiniu, plečia teatro meno ribas.
Didžiausia šio spektaklio stiprybė tai, kad gali nesekti siužeto, viskas čia aišku – tereikia ateiti atvira širdimi ir paskęsti vaizduose. Pamiršti visas taisykles, pagal kurias vertiname teatrą ir pasistengti pamatyti jį naujai. Truputį išnykti ir tada bus galima patirti žiūrėjimo džiaugsmą.
-----
Spektaklis „Sugrįžimas“ Klaipėdos dramos teatre bus rodomas kovo 14 ir 15 dienomis.
Klaipėdos dramos teatro informacija
