Mindaugas Klusas
Po ilgos pertraukos į Lietuvos dramos sceną sugrįžta režisierius Jonas Jurašas. Šį sekmadienį, spalio 11 dieną, Vilniaus dailės akademijos (VDA) studijoje jo suburta penkių aktorių trupė rodys spektaklį „Dvejonė".
Spektaklis sukurtas pagal airių kilmės amerikiečių scenaristo Johno Patricko Shanley pjesę, pelniusią Pulitzerio premiją, inscenizuotą Brodvėjuje ir ekranizuotą kompanijos „Miramax Films„. Lietuvos kino teatrus aplankiusią juostą, pavadintą „Abejonė“, režisavo pats J.P.Shanley. Keturi aktoriai, joje atlikę pagrindinius vaidmenis, buvo nominuoti „Oskarams".
„Dvejonės„ eskizą rugsėjį jau matė XI tarptautinio festivalio „Naujosios dramos akcija“ (NDA) žiūrovai. Ir mažiausiai dar triskart tiek veržėsi pamatyti. Jis buvo repetuotas ir rodytas Bonifratrų bažnyčios vienuolyno salėje, vėliau - VDA studijoje.
„Dvejonės" pagrindas - katalikų mokyklos direktorės sesers Aloysius ir parapijos kunigo tėvo Flynno susidūrimas. Sesuo kaltina tėvą seksualiai išnaudojant juodaodį moksleivį. Garsiai nepasakoma, tačiau pjesėje slypinti užuomina į pedofiliją, J.Jurašo nuomone, turėjo sukelti pirmųjų eskizo žiūrovų reakciją, gal net papiktinti. Taip neatsitiko. Galbūt išsvajotos audros režisierius sulauks su spektakliu išvykęs į kitus šalies miestus ir miestelius, palikęs jauną ir tolerantišką sostinės publiką?
Spektaklyje vaidina aktoriai Povilas Budrys, Eglė Mikulionytė, Vaida Būtytė, Oneida Kunsunga ir Simonas Lindešis. Spektaklio partneriu neseniai tapo Valstybinis Vilniaus mažasis teatras. Tikimasi, kad jau greitai „Dvejonė„ apsigyvens jo scenoje. LŽ kalbino spektaklio „Dvejonė“ režisierių J.JURAŠĄ.
Keturios kėdės ir apsiaustai
- Teatro kritikai nuogąstavo, kad santūrus ir lakoniškas „Dvejonės" eskizas, virsdamas spektakliu, neteks trapaus grožio. Ar daug pakeitimų į premjerą žengiančiame spektaklyje?
- Nedaug. Aktoriai mano, kad iš to asketiško paprastumo ir skleidžiasi tikrasis jo žavesys. Spektaklį buvau pradėjęs kurti su kur kas sudėtingesnėmis asociatyvinėmis mizanscenomis. Sumaniau Berniuko vaidmenį, kurio pjesėje nėra. Netikėtai iš kažkur atsirasdamas, jis tarsi blykčioja pagrindinių personažų pasąmonėje.
Įdomu ir drąsu bus ne plėsti spektaklio formą, o laikytis asketiškų ribų ir sutelkti žiūrovų dėmesį į esmines pjesės problemas ir temas. Jis liks nepakitęs ir dėl to, kad „Dvejonei" neskirta jokių lėšų. Ji, galima sakyti, sukurta iš keturių kėdžių ir apsiaustų. Bei keturias savaites trukusio atsidavusių aktorių darbo.
- Kodėl vaidinimui pasirinkote VDA skulptorių dirbtuves?
- Amerikiečiai sako „stroke of luck„ (pažodžiui - sėkmės kirtis). Geresnės dekoracijos „Dvejonei“ nebūtų galima sugalvoti. Deja, Skulptūros katedra mums neleidžia ten pasilikti ilgėliau. O norėčiau, kad toje salėje vaidintume nuolat.
- Tad ar didesnė Vilniaus mažojo teatro scena „nepaskandintų" subtilaus pastatymo?
- Nemanau. Tačiau suteiktų šiek tiek kitą charakterį. Mažasis teatras yra prašmatnus ir pati scena kitokia, todėl aktoriams ten teks prisitaikyti. Pjesė neskirta režisūrinei išmonei. Jos erdvė atvira aktoriams, aktorinio darbo, vaidybos paraiškoms. Girdėjau nuomonių, kad būtent tokio teatro - be išraiškingų metaforų, didžiulio teatrališkumo - laukiama sugrįžtant. Pagaliau tokia ir yra tikro teatro esmė - aktorių vaidyba atskleisti esmines autoriaus idėjas.
- Teko matyti „Dvejonės" eskizą. Liko švelnus prisiminimas, lyg pjesę sektų pats angelas.
- Repetavome dvasingoje aplinkoje. Tyliai praeina vienuolės, už durų laikomos Mišios. Atrodė suprantama liautis šūkčiojus, „taškiusis" emocijomis.
Nestato bet ko
- Vaizduotėje pastatymą lyginau su ekranizacija. Regis, priešingai nei filme, jūs taip ir neleidžiate žiūrovams nuspręsti, kuri konflikto šalis teisi, paliekate juos dvejojančius.
- Pjesė nesuteikia „išrišimo„. O filmas pažeria argumentų sesers Aloysius naudai. Per „Dvejonę“ nusidriekia visas dvasinis jos kelias: iš pradžių matome tvirtą, savo teisumu įsitikinusį personažą, kuris pjesės pabaigoje klaupiasi ant kelių ir išpažįsta: „Aš taip abejoju!" E.Mikulionytė vaidina nuostabiai: net personažo įsitikinimą reiškiančius žodžius aktorė ištaria taip, kad gali justi dvejonę.
Pagrindinė dramaturgo mintis - visi esame klystantys, linkę nusidėti, tad nederėtų taip kategoriškai smerkti vienam kito. Ši pjesė, pradedant pavadinimu, Lietuvai yra labai naujoviška. Retai čia išgirsi „aš abejoju„, „aš klystu“. Visi kaip užprogramuoti kartoja: „aš žinau, kaip reikia„, „tu nežinai“, „tu neteisus„. Esame linkę labai greitai įtarti, apkaltinti kitą, primesti kategorišką nuomonę ir iki kraujo ginčytis dėl „teisybės“. Tolerancijos stoka yra opiausia visuomenės bėda. Ją pastebiu kiekviename žingsnyje: nuo kiemo vartų iki valdžios viršūnių. Tai viena priežasčių, kodėl tauta neranda santarvės.
- Kaip ši pjesė pakliuvo į jūsų akiratį?
- Visų pirma norėjosi grįžti - nors ir pro užpakalines duris - į dramos teatrą (juokiasi). Matydamas, kaip maža galimybių, kokia apgailėtina šiandien teatro būklė, pirmiausia ieškojau paprastos pjesės. Dar prieš metus pradėjome bendrauti su Audroniu Liuga (NDA sumanytojas, teatrologas ir „Dvejonės" prodiuseris). Perkratėme daug pavadinimų. Pasiūliau jam šį kūrinį, nes jis kompaktiškas, nereikalaujantis didelių pastangų. Kita vertus - niekada nesiimu statyti bet kokio veikalo, jei nejaučiu, kad jis yra reikalingas. Įdomi aplinkybė. Po pirmųjų vaidinimų kvietėme žiūrovus pasikalbėti, norėjome sužinoti, ar tai jiems aktualu. Deja, niekas nenorėjo pareikšti nuomonės. Mano iliuzija žlugo. Tikėjausi, kad pjesė kabins žmones, sukels reakciją. Man atrodė, kad katalikiškoje šalyje užuomina apie pedofiliją turėjo sukelti pasipiktinimo audrą...
Naujovė: naujovių nebus
- Sukurti tokį šiltą spektaklį jums labiausiai padėjo aktoriai. Kaip juos rinkotės?
- Su E.Mikulionyte esame susitikę anksčiau, statėme „Ričardą III„. Operoje „Orfėjas ir Euridikė“ ji buvo Eglės Špokaitės dublerė. Tas vaidmuo išliko kaip vienas įdomiausių eksperimentų. Nekart įsitikinau, kokia Eglė turtinga ir įdomi asmenybė. Pakviesti P.Budrį man pasiūlė spektaklio prodiuseris. Vėliau aktoriai, man būnant JAV, suskato siūlyti kitus scenos partnerius. Penktąjį personažą, kurio nėra pjesėje ir kuris dabar tarsi tapo jos autoriumi, kuria S.Lindešis. Su Simu buvo įdomu dirbti operoje „Lietuviai„. Ir ten sugalvojau personažą, kurio librete nebuvo, ir „Dvejonėje“ pasielgiau taip pat. Tokie dalykai mano kūrybinėje biografijoje ne naujiena. Pavyzdžiui, „Barboroje Radvilaitėje" Viktorą Šinkariuką paverčiau dailininku, kuris per visą vaidinimą tapo paveikslą. Tačiau žiūrovai jo taip ir neišvysta, suprask, cenzūra nepraleido (juokiasi).
- Klausčiau apie muziką, kurios eskize irgi tarsi nebuvo: prasklendė kaip vėjas, ir to pakako.
- Tai paprasčiausia religinė giesmė, sugiedama a capella. Ir viskas. Nesistengiau paįvairinti muzikėlės. Tad naujovė tokia - jokių naujovių spektaklyje nėra. Galbūt čia ir glūdi visas spektaklio novatoriškumas (juokiasi).
- Gegužę ir birželį statėte „Lietuvius„, po to ėmėtės „Dvejonės“. Štai ir ruduo įpusėjo, o jūs vis dar Lietuvoje. Gal visiems laikams grįžote?
- Grįžčiau jau rytoj. Jei visuomet turėčiau tiek darbo, kiek pastaraisiais mėnesiais, likčiau čia nedvejodamas. Deja, tvarios ateities teatre nematau.
