Meninis judėjimas „WhaleSounds“ teigia: stebėti scenos vyksmą - tarsi nardyti vandenyje. Išsiilgus paslapčių panerti ir stebėti nepažįstamą povandeninį pasaulį, pritrūkus oro išnerti į savą erdvę ir vėl - giliai įkvėpus nerti toliau tyrinėti naujo pasaulio. Ilgai nardęs tik muzikiniuose vandenyse, besibaigiant teatro sezonui judėjimas pristato pirmąjį bandymą teatro scenoje - teatrinius nardymus „DU TU“.
Apie „WhaleSounds“ veiklą kalbamės su judėjimo idėjiniu vadu Gabrieliumi Zapalskiu.
Prieš dvejus metus kartu su kurso draugais (kurso vadovas Aidas Giniotis) ir aktoriais Birute Belada Tauteryte, Jurgiu Marčėnu, Danu Kamarausku ir Mantu Zemlecku pradėjote muzikinės grupės „WhaleSounds“ veiklą. Kodėl teatro aktoriai pirma turėjo prisijaukinti muzikinę sceną?
Greičiausiai, kad iš kuklumo. Mano manymu, Lietuvos teatras yra pakankamai stiprus kaip reiškinys. Tame plačiame ir margame kontekste turi būti įtikinantis, svarus, turi pasiūlyti kažką naujo, kad galėtum įkurti trupę, judėjimą ar teatrą. Todėl pradėjome groti. Susiformavo tam tikri kūrybos bruožai, pradėjome tarpusavyje ir su publika komunikuoti per garsą. Mūsų kolektyve yra stiprus bendras vidinis pojūtis. Ir taip suvokiame, ką darome. Taip mes įgauname drąsos pradėti kurti ir teatre.
Kaip supratai, jog jau turite ką pasakyti ir teatro scenoje?
Žvelgiu į teatro kontekstą ir galvoju, o kodėl nepabandžius? Prieš metus tiesiog rašiau. Tada mane labai sudomino vyro ir moters santykių detektyvas. Tiesiog pamačiau dvi scenas - vyrą ir moterį ir šalia jų - vyrą ir moterį klounus. Tai buvo „DU TU“ pradžia. Galbūt tuo metu išgyvenau konfliktą dėl to, kaip mes esame įpratę gyventi - su tam tikromis etiketo taisyklėmis, manieromis, dogmomis, kalbos ypatumais, mandagumo beletristika. Klounai tarsi parodo, kaip galėtų būti: daug laisviau, atviriau ir aštriau, žaisminga, linksma ir gyvybinga. Pradėjau tai tyrinėti ir supratau, kad man ta paralelė yra įdomi. Pradėjau galvoti, kaip tai perkelti į sceną?
Vadinasi, visą „WhaleSounds“ teatrinį judėjimą inspiravo idėja sukurti „DU TU“?
Aš nežinau, ar taip. Man atrodo, kad viskas tiesiog susijungia. Parašęs tekstą supratau, kad tai yra tas pats „WhaleSounds“. Viskas ant vieno siūlo ir pakibo.
Muzikinę veiklą vadinate „muzikiniais nardymais“, teatrinę - „teatriniais nardymais“. Kas tai yra?
Kai paneri po vandeniu, įsibrauni į svetimą erdvę, kitą pasaulį, kuriame negalima ilgai užsibūti. Po vandeniu išbūni tiek, kiek įmanoma išbūti nekvėpavus, ir vėl išlendi įkvėpti, pasižiūrėti į savo pasaulį, tuomet vėl neri ir smalsauji, žiūrėdamas į povandeninį pasaulį. Taigi nardymas yra trumpos distancijos veiksmas: panėrimas ir išnirimas.
Grodami scenoje mes esame penkiese ir atliekame ilgus kūrinius, pereiname iš vieno į kitą. Mes kuriame meditatyvinę muziką, kuri nepaleidžia klausytojo - neleidžia jam atsikvėpti, paploti, priverčia būti su savimi, kartais ir nepatogiai. Klausytojas sustoja, pradeda analizuoti, priima mūsų pasiūlymus, atsipalaiduoja. Galiausiai jis pamiršta rūpesčius, galbūt net nebegirdi muzikos ir tiesiog būna savyje. Po to jis vėl sugrįžta, kažkas jį nustebina - jis vėl pradeda būti čia ir dabar. Tokia klausytojo jutiminė skalė ir yra mūsų tikslas.
Teatriniuose nardymuose ieškome archetipų, leidžiančių kalbėti globaliai. Norime įkvėpti gyventi ir prisiimti savo gyvenimo svajones ir aistras. Nesinori užsibrėžti perrašyti teatro istorijos, bet mes tiesiog pradedame naują etapą. Iš to paties kuklumo, atsargumo, intuityvumo pasirenkame žodį „nardymas“.
Naujas terminas, apibūdinantis teatrinį vyksmą, nėra naujiena. Kodėl atėjo laikas, kai jauni teatralai pradeda ieškoti naujų sąvokų savo veiklai apibūdinti?
Aš įtariu, jog teatras pasidarė nebeįdomus - aiškus ir nuspėjamas. Teatras pavargo, persipildė sąvokomis, sprendimais, mizanscenomis. Jis turi būti gudresnis, įtraukti žiūrovus, pakviesti, sudominti. Kartais prisimenu mėgėjų teatrus - ten širdies įdedama daug daugiau. Ten žmonės susirenka pailsėti, žaisti, nors yra pavargę po darbų, jie nori pabūti kitaip. Pažiūrėjęs mėgėjų teatro spektaklius, net karštį nuo scenos gali pajusti. Ir kyla klausimas, kas teatre darosi svarbu? Kodėl teatras pasidarė toks svarbus? Kodėl pavardės tokios svarbios? O aš noriu eiti į teatrą ir ten svajoti, o ne klausytis kritikos ar būti kaltinamas. Noriu kurti ir dovanoti meilę, prisiminti, kas yra dosnumas.
Pristatydami pirmuosius teatrinius nardymus „DU TU“, atsisakote sąvokų „režisierius“, „dramaturgas“, „kompozitorius“, „premjera“. Kodėl toks sprendimas?
Tikiuosi, jog tai mandagus kritinis požiūris į save. Man nėra svarbu įvardinti, kas vaidina, groja ar šoka, man daug svarbesnis yra veiksmas ir rezultatas. Aš pats neturiu jokių režisieriaus ambicijų. Aš tikiu, kad vaidinti ir režisuoti gali visi. Man užtenka žodžio „artistas“. Jis turi neigiamą atspalvį, bet tai labai gražus žodis. Tai - scenos oratorius. Žmogus, kuris gali kalbėti ne kaip politikas, diktatorius ar televizijos veidas. Žmogus, kuris gali kalbėti per meną.
Spektaklyje „DU TU“ vedama paprasta ir kasdienė siužeto linija - pirmasis vyro ir moters susitikimas. Atskleisdami nerašytas visuomenės taisykles bei susipažinimo kuriozus, siekiate leisti žiūrovui vertinti situaciją, susitapatinus su veikėjais. Ar toks jūsų judėjimo tikslas - parodyti situaciją, nepateikiant savo vertinimo?
Taip, mes tarsi konvertuojame realybę. Nors skamba naiviai, bet norisi parodyti, koks gyvenimas yra gražus, kokie mes esame skirtingi ir kaip tai yra gražu. Norisi įkvėpti žmones gyventi.
Šiuo metu matai, kad to reikia žmonėms?
Taip. Mes labai greitai judame ir nebesugebame atsispirti tam greičiui ir technologijoms. Mus jos įtraukia kaip į liūną. Norisi pristabdyti visus, jog sąmoningai pažvelgtų į viską taip, kaip yra.
Kalbėdami apie „DU TU“, vartojate „dokumentiškumo“ sąvoką. Kaip tai atsispindi šiuose teatriniuose nardymuose?
Mes žmogų analizuojame ne tik psichologiškai, bet ir veiksmiškai - ką jis galvoja ir kaip tai išreiškia išore. Tą daro visas teatras, bet mums tai yra prioritetas. Shakespeare´as sakė, jog meno paskirtis yra laikyti veidrodį prieš save. Bet kas yra tas veidrodis ir ką reiškia teatro paskirtis laikyti veidrodį visuomenei? Teatras labai kritikuoja, ryškina tam tikras savybes, kad suprastume savo iškrypimus ir suvoktume, juoktis iš to ar pykti. Šiuo atveju nesinori to daryti tik veidrodžiu. Norisi tai daryti atitikmeniu, kaip vyras ir moteris, kurie ir yra tarsi tas veidrodis.
Kaip „DU TU“ turėtų paveikti žiūrovą?
Kūrybos procese prisiminiau, kaip mama mane dešimties metų vesdavo į bažnyčią. Mišių metu aš išgyvendavau labai daug - paklausydavau, pamiegodavau, man nusibosdavo, palakstydavau, vėl susidomėdavau. Bet kai tiek laiko ten prabuvęs pagaliau išeidavau, aš būdavau pakrautas energijos - būdavau laisvas, galėdavau daryti ką norėjau, būdavau įkvėptas. Kiti žmonės iš savo judraus gyvenimo į bažnyčią ateina tikslingai. Jie stovi vienoje vietoje, klauso muzikos bei kunigo, mąsto ir viskas tarsi stovi vienoje vietoje. Visas tas procesas man ir yra panašus į tai, ką mes bandome padaryti. Norime, kad žmonės išsineštų laisvę ir supratimą, kad yra laisvi daryti bet ką. Mes nuolat lekiame. Norisi sustabdyti žmogų penkiolikai minučių ir liepti tiesiog pasėdėti, kad jis taptų ramesnis, laisvesnis, pradėtų kūrybiškiau į viską žiūrėti. Norėčiau, kad teatriniuose nardymuose žmogus įsikvėptų ir savyje prikeltų troškimą gyventi.
Mums svarbūs visi žiūrovai - nepriklausomai nuo jų amžiaus ar, tarkim, socialinės padėties ir patirties. Man didžiausia dovana būtų, jei parodę „DU TU“ sulauktume žiūrovų žinučių ar laiškų su atsiliepimais. Tai mums labai svarbu, nes norime ieškoti ir apie paprastas situacijas kalbėti globaliai.
Be grupėje „WhaleSounds“ grojančių aktorių teatriniuose nardymuose taip pat dalyvauja aktoriai Eglė Grigaliūnaitė ir Karolis Kasperavičius. Kaip juos supažindinate su savoje bendruomenėje nusistovėjusiais kūrybos bruožais?
Šie aktoriai jau seka mūsų muzikinę veiklą, dalyvauja koncertuose, ateidavo į repeticijas paklausyti, ką mes grojame. Teatro bendruomenė yra glaudi, mes dažnai matomės, tad gerai vienas kitą pažįstame. Muzika leidžia lengviau įtraukti žmogų į susibūrusį kolektyvą. Tad darau prielaidą, kad muzika ir garsas net daugiau paaiškina, nei kad galėtume suprasti neklausę ar nesusipažinę per muziką.
Ar muzika svarbi teatrinių nardymų dalis?
Šiuo atveju spektaklyje mums svarbu ne tik muzika, bet ir garsas. Dėl to ir tai, ką veikia veikėjai, kaip jie juda ir sukelia tam tikrus garsus, yra svarbi dramaturginė linija. Mes bandome išlaikyti balansą tarp vaizdo ir garso, kad jie būtų lygiaverčiai.
Šiuo metu judėjimą „WhaleSounds“ sudaro du dėmenys - muzikiniai ir teatriniai nardymai. Ar nusimato trečiasis?
Yra dar vienas dėmuo, kurio dar negaliu įvardinti. Tai - socialinis reiškinys, esantis arčiau visuomenės ir sukomplektuotas iš skirtingų dėmenų.
Pirmieji „WhaleSounds“ teatriniai nardymai įvyks 2017 m. gegužės 6 d. 16 val. ir 19 val. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Studijoje.
