Beveik pusę šimtmečio gyvenimo metų praleidęs teatre, 40 metų - administratoriaus poste, Nacionalinio Kauno dramos teatro vyriausiasis žiūrovų ganytojas Rimantas Štaras pasitinka sidabro šarma ir gyvenimiška išmintimi padabintą 70-mečio jubiliejų.
Kalbant apie kelioms žiūrovų kartoms puikiai pažįstamą vyriausiąjį teatro administratorių, neišvengiami įvairiausi epitetai: teatro talismanas, teatro veidas, teatro vizitinė kortelė. Jis pats, išgirdęs bent vieną jų, tik tarsteli: „Ir sugalvok tu man!“ Tiesa, po Auksinių scenos kryžių Padėkos premijos įteikimo (pirmą kartą žmogui iš teatro administracijos) Rimantas Štaras veikiausiai vadintas dar ir auksiniu administratoriumi.
Bet didžiausi Rimanto Štaro turtai - jo patirtis, atsidavimas profesijai ir meilė Teatrui. Juk ir visai jaunas, ką tik diplomą gavęs konservatorijos absolventas, vilnietis, vedinas idealų ir didžiosios svajonės, 1970 m. atvažiavo į Kauną pas tuometinį režisierių Joną Jurašą. Iniciatyvus jaunas aktorius, kaip mat buvo „nužiūrėtas“ tuometinės direkcijos ir pakviestas prie garbingų teatro durų sutikti žiūrovus. O nuo 1978 m. šios pareigybės tapo Rimanto Štaro veiklos teatre konstanta.
Du spektakliai per dieną šeštadienį, gastrolės po regionus (supraskime, gi būdavo planai), šimtas spektaklių „Amerika pirtyje“ - gal dėl to, kad energingasis administratorius nenuvarytų nuo kojų trupės, teatras sudarė tris šios pasiutusiai paklausios komedijos „brigadas“? O jis pats suspėdavo patikrinti žiūrovų bilietus, susodinti vėluojančiuosius ir dar užlipti į sceną - tiek metų vaidino spektaklyje vedlį. Nemažai „Amerikos pirtyje“ aktorių, išskyrus pagrindinius, pasikeitė, piemenukai užaugo, o jis žarstė publikai kupletus nuo pradžios iki paskutinio, 700-ojo spektaklio.
Apie gastroles, kūrėjus, jų ašaras ir juoką, užkulisius Štaras galėtų nemažai papasakoti, tačiau niekada neperžengdamas tam tikrų ribų. Bet prireikus itin tikslios datos ar fakto, visada pagelbės, o jeigu kuo nors suabejos, tai į pagalbą pasitelks namuose saugomą rudąjį sąsiuvinį su visomis premjerų datomis, bilietų kainomis ir kitomis plonybėmis.
Unikalųjį administratorių derėtų vadinti ir lietuvių teatro vadybos pionieriumi. Kai dar niekas teatre neminėjo rinkodaros, vadybos, auditorijų plėtros ir komunikacijos, jis strategavo ir vadovavosi savo metodika - laiku paduoti mašinraščiu atspausdintą repertuarą pagrindiniam miesto dienraščiui, paskambinti aktyviems teatro gerbėjams, iškabinti plakatus geriausiose pozicijose, pakalbėti, pasišypsoti - ir salės pilnos! Dar ir dabar vyresnieji trupės nariai primena: „O Štaras tai viską vienas suspėdavo!“ Tiesa, atėjus naujųjų technologijų amžiui, jis rado pagalbininką - sėkmingai įvaldė kompiuterį ir jo teikiamus privalumus.
Rimantą Štarą ne vienas žino kaip NKDT orakulą - pažiūrėjęs premjerą, jis kaip mat įvertina, bus spektaklis lankomas, ar ne. Bet tai nereiškia, kad jis prisirišęs prie savo jaunystės teatro, nors, žinoma, su nostalgija prisimena spektaklius: tai Jono Jurašo „Barbora Radvilaitė“, kurioje, kaip sako, suvaidino kuklų bajoro vaidmenį, Ginto Žilio „Merė Popins“ (pasisekė mačiusiems jo vaidinamą bankininką), Jono Vaitkaus „Golgota“ ir „Svajonių piligrimas“. Tačiau jis vertina ir šiuolaikinius spektaklius - tarp savo favoritų yra išvardinęs ir Vido Bareikio režisuotą „Hamletą“ , Ginaro Varno „Tolimą šalį“, „Nataną Išmintingąjį“ ir daugelį kitų.
Režisūrinį skonį išsiugdęs teatralas savo kūrybinį alkį nemažai metų malšino Kazio Binkio vardo teatre - su mėgėjais pastatė kelias dešimtis spektaklių ir scenos menu „užkrėtė“ ne vieną auklėtinį.
Šiandien Rimantas Štaras tęsia tarnystę teatre. Ketvirtis po penktos jis jau poste. Pasipuošęs juoda eilute, pasitempęs ir apsiginklavęs moderniu administratorių ginklu - skeneriu. Vyresniesiems žiūrovams jis - jų jaunystės teatro dalis, jų vaikams - labai atpažįstamas dėdė, o jaunimui - teatro legenda, sugebantis pajuokauti, pabarti dėl plikų kojų (supraskite šortų ir kitų pliažo aksesuarų teatre). Jis - tas, kuris nemėgsta vėluojančių, bet žino puikią drausminę priemonę - vėluojantį pasitikti su šypsena.
***
Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas:
„Nesvarbu, kokios pareigos - jei reikia, Rimantas peržengia aktorines ambicijas ir drąsiai, atsakingai imasi jam patikėtų pareigų. Jis net teatro direktoriumi buvo paskirtas. Teatrą jis suvokia per juose dirbančius žmones, - jis myli teatro žmones ir viską atlieka taip, kad visiems būtų geriau kurti ir dirbti. Jis - vaikščiojanti teatro žmonių istorijų enciklopedija. Jis žino visus teatro įvykius, istorijas, netgi paslaptis... Tai elegantiškas džentelmenas - visada pasitempęs, geros nuotaikos. Ypatingai žavi jo susitvardymas. Niekada nesu matęs nevaldančio savo emocijų. Tai liudija jo itin gražią asmenybę“.
Administratorius, Rimanto Štaro mokinys Adas Pliopa:
„Rimantas yra išskirtinė, įdomi ir šiek tiek nenuspėjama asmenybė, su kuria visuomet labai gera bendrauti. Su juo niekada nebūna liūdna, nes šio žmogaus sąmojis nuteikia labai maloniai, pozityviai. Netgi žiūrovus jis sugeba, gerąja žodžio prasme, išmušti iš vėžių. Žmonės lieka nustebinti ir sužavėti. Galbūt, kad Rimantas yra aktorius ir jo gabumai labai gražiai dera su administraciniu darbu. Būna, kad kitiems jis pasirodo griežtas iš pirmo žvilgsnio, tačiau taip tikrai nėra. Rimantas yra santūrus, bet jį pažinus - linksmas žmogus.
Rimantą prisimenu nuo vaikystės, o kai pradėjau čia dirbti, stebėdavau, kaip jis bendrauja su žiūrovais, juos palydi, susodina. Vien stebint galima labai daug išmokti ir tobulėti, nereikia jokios papildomos informacijos. Mūsų teatro žiūrovų aptarnavimo specifika yra „išguldyta“, sukurta Rimanto. Ateinantis sezonas bus šimtasis ir penkiasdešimt metų, kai Rimantas dirba teatre. Pusė teatro istorijos yra susijusi su šiuo žmogumi...“
Režisieriaus padėjėja Raimonda Šukytė:
„Visada pasitempęs ir žvalus, o jo galva dirba tiksliai kaip šveicariškas laikrodukas. Tai žmogus, turintis skonį, stilių ir didelę širdį. Kaip mes sakom, Rimantas yra vizitinė teatro kortelė. Jis yra džiugiai sutinkamas visuose Lietuvos kampeliuose: Jonavoje, Druskininkuose, Birštone, Klaipėdoje, Kėdainiuose...“
Didžiosios scenos savanorė Gabrielė Bartkutė:
„Jis yra absoliučiai teatro žmogus, juk niekas tuo neabejoja, tiesa? Jo pasišventimas darbui yra neįtikėtinas. Tai įkvepia ir suteikia vilties, kad galima rasti tikrai mylimą darbą. Palinkėčiau jam daug smagių akimirkų ir juoko!“
Didžiosios scenos savanoris Balys Švedas:
„Jis turi „aštrų“ humoro jausmą ir visada yra geros nuotaikos. Iš jo galima pasimokyti
drąsos. O palinkėčiau - sveikatos ir išlikti tokiam pat energingam.“
Parengė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė ir Simona Gavelytė
