Kovo 31 d., antradienį, 19:00 ŠMC Didžiojoje salėje bus pristatytas vieno žymiausių šiuolaikinių prancūzų choreografų Jérôme´o Belo šokio performansas „Pichet Klunchun ir aš pats" (2005).
Tai vienas iš prancūzų choreografo Jérômo Belo sukurtų portretų, kuriame šokio performansas virsta pokalbiu apie šokį. Kaip ir kituose jo kūriniuose - „Véronique Doisneau", „Cédrique Andrieux", „Isabel Torres", „The Last Performance (Lecture)" - čia kalbama daug, o šokama tik truputį. Scenoje pokalbiui susitinka klasikinių Tailando šokių atlikėjas Pichet Klunchun ir Jérôme´as Belis, kritikų neretai vadinamas konceptualaus šokio kūrėju. Atsispirdami nuo kultūrinių klišių - karališkosios Tailando khono šokio tradicijos, šiandien jau virtusios turistine pramoga, ir prancūziškojo avangardo demokratinės revoliucijos idėjų, - šokėjai ieško naujų ar abiem bendrų šokio praktikos apibrėžimų.
„2004-ųjų rugsėjį Singapūro kuratorius Tang Fu Kuen pakvietė mane įgyvendinti projektą Bankoke. Kurį laiką abejojęs, ar priimti šį kvietimą, galiausiai pasiūliau jiems leisti man pamėginti dirbti su tradicinių Tailando šokių atlikėju.
Nuo tada, kai 1989-aisiais mane pribloškė Kabuki teatro performansas Tokijuje, pradėjau nuosekliau domėtis įvairiomis, dažnai nevakarietiškomis, atlikimo menų - šokio ir teatro - tradicijomis. Panašius įspūdžius man sukėlė tiek tradiciniai Indijos šokiai, tiek Rio de Žaneiro karnavalas Brazilijoje.
Tang Fu Kueng tąsyk pasiūlė šokėjui ir choreografui Pichetui Klunchunui globoti mane viešnagės Bankoke metu, tų pačių 2004-ųjų gruodį. Susitikome be jokių išankstinių lūkesčių. Po ranka turėjau kelis jam paruoštus klausimus. Jei atvirai, tuomet nelabai išmaniau Tailando šokio tradiciją, o Klunchun visai nežinojo mano kūrybos", - pasakoja Jérôme´as Belas.
Performanse išryškėja Belui būdingas domėjimasis konceptualiosiomis šokio medijos galimybėmis. Choreografui rūpi, kokios yra minimalios sąlygos šokiui įvykti. Mėgindamas į jį atsakyti, Belas neretai griebiasi „nulinio laipsnio" choreografijos: atsisako šokėjų, žaidžia autoryste, kuria vakarėlį scenoje, apkalba šokį.
„Laiko juostų pasikeitimas, mane stipriai paveikęs susižavėjimas Bankoko miestu ir jo gyventojais, nesuvokiamos transporto grūstys, trikdžiusios suplanuotą repeticijų tvarkaraštį, ir Bankoko šokio festivalis „Fringe", kuriame darbas turėjo būti pristatytas, privedė mus iki minties parodyti publikai teatrinį reportažą apie mūsų patirtis.
Išties mes sukūrėme teatrinę ir choreografinę realios situacijos dokumentiką. Kūrinyje susitinka du beveik nepažįstami menininkai, kurie, nepaisydami juos skiriančių kultūrinių skirtumų ir praktiškai nenutuokdami apie vienas kito estetines praktikas, spektaklio metu mėgina kuo daugiau sužinoti vienas apie kitą ir suprasti abiejų kūrybines išraiškas.
Kūrinyje svarstomos probleminės eurocentrizmo, tarpkultūriškumo ir globalizacijos sąvokos. Jos yra tokios jautrios, kad jų negalima ignoruoti. Istorinis dabarties momentas neleidžia tiesiog apeiti to, kas pastatyta ant kortos", - pristatydamas kūrinį sakė Jérôme´as Belas. Tai Bankoko šokio festivalio „Fringe", SACD Le Vif du Suject (Paryžius), Monpeljė šokio festivalio produkcija. Trukmė - 105 min.
Jérôme´as Belas (g. 1964) - vienas žymiausių šiuolaikinių prancūzų choreografų. Pirmasis jo kūrinys „Nom donné par l´auteur" (1994) - tai choreografija objektams. Antrasis, pavadintas „Jérôme Bel" (1995), grįstas visišku atlikėjų nuogumu. Trečiajame, „Shirtology" (1997), aktorius spektaklio metu apsivelka labai daug marškinėlių. Kūrinyje „The Last Performance" (1998) kelis sykius cituojamas choreografės Susannos Linkės solo, pasirodo Hamletas arba André Agassi. Kūrinio „Xavier Le Roy" (2000) autorystė priskiriama Belui, tačiau išties tai paties Xaviero Le Roy choreografija. „The show must go on" (2001) yra dvidešimties atlikėjų, devyniolikos pop muzikos dainų ir vieno DJ kūrinys. „Véronique Doisneau" (2004) - tai kūrinys apie Paryžiaus operos baleto šokėją Véronique Doisneau. „Isabel Torres" (2005) yra braziliška kūrinio „Véronique Doisneau" versija. „Pichet Klunchun ir aš pats" (2005) buvo sukurtas Bankoke drauge su Tailando tradicinių šokių atlikėju Pichetu Klunchunu. Darbą „Disabled Theatre" Belas sukūrė drauge su turinčiais protinę negalią Ciūricho teatro „Hora" aktoriais. Kūrinys buvo sukurtas ir pristatytas Documenta XIII parodoje Kaselyje, Vokietijoje.
Pichet Klunchun yra Khono, tradicinės Tailando šokio praktikos, meistras. Jis yra vienas šiuolaikiškiausių klasikinių Tailando šokių atstovų, mėginantis suderinti šalies šokio tradicijas ir šiuolaikinius stilius. Pastaraisiais metais Klunchun atstovavo Tailandą keliose tarpkultūrinėse atlikimo menų programose bei choreografiniuose projektuose. Jis yra įkūręs savo šokio kompaniją (Life Work Company), kurioje dirba su jaunaisiais šokėjais, turinčiais klasikinio Tailando šokio pagrindus.
ŠMC inf.
