Rusnė Kregždaitė
Šokėja Sonja Heller ir vienuolika būsimųjų artistų Palangoje repetuoja ant žolės ir paplūdimio smėlio. Rytoj jų kūrybą pamatys pajūrio kurorto žiūrovai.
S. Heller, 36 metų šokėja, aktorė ir šokio mokytoja iš Berlyno, keliauja po įvairias šalis skleisdama buto šokio subtilybes. Jau antra savaitė ji kuria Palangoje, „Ramybės" kultūros centro rezidencijoje. Vokietė moko lietuvius šokio, kilusio iš Japonijos.
Vienuolika Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šiuolaikinio šokio ir pantomimos studentų kantriai seka iš paskos savo mokytojai, išvedančiai juos šokti ant parko žolės arba ant smėlio prie jūros.
Toks intensyvus buto šokio mokymas Lietuvoje vyksta pirmą kartą.
- Kaip jūsų gyvenime susijusi Japonija ir Vokietija? - pasiteiravau S. Heller.
- Man buto nėra japoniškas menas. Taip, buto kilo iš Japonijos, tačiau tai nėra jų folkloro dalis. Netikiu kultūrų ribomis. Mūsų prigimtis panaši, aš nematau daug skirtumų. Žinoma, man didelę įtaką padarė Japonijos žmonės, nes mokiausi iš jų. Bendraudama su jais pavirstu maža japone, net nusilenkiu pasisveikindama. Aš taip pat nežinau, kiek manyje yra vokietės. Mėgstu alų, bet tik tiek. (Juokiasi.)
- Ar prisimenate, kuo vaikystėje jus sudomino šokis?
- Kai nusprendžiau tapti šokėja, man buvo treji su puse. Mano tėvai, ypač motina, buvo labai nepatenkinti. Mama net baiminosi, kad aš vunderkindė. Tikrai negaliu atsiminti, kodėl. Vaikystėje nemėgau žiūrėti šokio, norėjau šokti pati. Žiūrėti į kitus man buvo nuobodu, aš visada norėjau išreikšti save. Spėju, kad šokis ir apskritai menas suteikė galimybę šiek tiek pasislėpti nuo gyvenimo.
Mano vaikystė nebuvo graži, ir aš tikrai labai laiminga, kad tie laikai jau praėjo. Pradėjau rašyti istorijas, šokau, dariau daug įvairių dalykų. Tai buvo mano būdas slėptis nuo skausmo, užsimiršti.
- Kaip jūs atradote buto? Kuo šis šokis jus sužavėjo?
- Vienoje Frankfurto kavinių radau skrajutę. Joje buvo trumpas buto šokio aprašymas, nuotrauka ir mano pirmosios dėstytojos Minako Soeki eilėraštis, kurio esmė buvo tokia: tavyje gyvena parazitas, mintantis tavo atsiminimais, tu nieko jam negali padaryti, bet gali leisti jam šokti.
Mane pirmiausia patraukė ta poema, ji buvo susijusi su mano mintimis. Kai susipažinau su buto filosofija, supratau, kad apie tai aš visada mąstydavau. Buto atskleidžia tamsiąją žmogaus pusę: tu turi priimti save tokį, koks esi. Man tai atrodė patrauklu. Buto man net nėra darbas. Žinoma, aš visuomet dirbu, renku idėjas, semiuosi naujų patirčių, bet tai yra mano gyvenimas.
- Ką jums duoda buto šokio mokytojos darbas?
- Vedu seminarus Europoje, Pietų Amerikoje, Rusijoje. Žinoma, taip pat ir šoku, bet dabar mano gyvenime didesnę dalį užima mokymas šokti buto. Aš pati daug išmokstu iš savo mokinių, sutinku tiek gražių ir įdomių žmonių. Kiekvienas seminaras skirtingas - aš jį turiu dėlioti iš mažų detalių.
Palangoje mane įkvepia čiulbantys paukščiai, nuostabūs medžiai ir, žinoma, jūra su savo nuostabiaisiais saulėlydžiais. O tai labai svarbu buto šokiui, nes per jį susiliejama su gamta.
Tikiuosi, kad galėsiu sugrįžti, nes čia puikios sąlygos dirbti lauke, repetuoti gamtoje ir su gamta. Man patinka ir vieta, kur mes gyvename. Blogiausias dalykas čia - lėtas internetas. (Juokiasi.)
- Ar kyla sunkumų bendraujant su lietuviais studentais?
- Jau dabar žinau, kad kai viskas baigsis, aš tikrai pradėsiu verkti. Jaučiu, kad mes suprantame vieni kitus. Jie yra tokie atviri ir smalsūs. Sykį pasiūliau šokti naktį mėnulio šviesoje, ir jie labai entuziastingai sutiko. Jie priima net keisčiausius mano pasiūlymus. Man atrodo, kad tai labai svarbu. Aš tikrai turiu geriausius mokinius pasaulyje.
- Kaip atrodys penktadienio performansas? Ko laukti žiūrovams?
- Tai nebus baigtas spektaklis, nes mes dirbame tik antra savaitė. Tai bus improvizacijos su tam tikrais surežisuotais akcentais. Žiūrovai gali tikėtis kelionės per evoliucijos procesus. Mes pradėsime „Ramybės" galerijoje ir su visais žiūrovais eisime į mišką, šoksime ten, tuomet savo kelionę užbaigsime prie jūros leidžiantis saulei.
Buto šokis - atsakas chaosui ir depresijai
Buto - avangardinis šokis, atsiradęs Japonijoje XX a. viduryje. Tuo metu Amerika buvo Japonijos nugalėtoja ir vienos siaubingiausių Japonijos istorijoje tragedijos - atominės bombos - kaltininkė.
Japonijos gatvėse nuolat vyko studentų neramumai ir protestai. Teatro trupės, rašytojai pradėjo kurti aštraus socialinio turinio kūrinius. Buto šokį įkvėpė to laiko chaosas, depresija.
Buto kūrėjas Tatsumi Hijikata nenorėjo pasiduoti Vakarų kultūrai - jis klausė, kodėl turėdamas japono kūną turėtų šokti vakarietiškus šokius.
Pirmasis T. Hijikatos pasirodymas buvo pavadintas tamsos šokiu. Tai buvo nuoroda į tai, kas nėra matoma ir pažįstama nei pačiam žmogui, nei jo aplinkai. Buto padeda atskleisti šiuolaikinio žmogaus pasąmonėje glūdinčią jo prigimtį.
