Rugsėjo 26 ir 27 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre viešės olandų trupė „Toneelgroep Amsterdam". Tarptautinio teatro festivalio „Sirenos" svečiai parodys prieštaringojo belgų blogiuko, režisieriaus Ivo van Hove spektaklį „The Fountainhead" („Šaltinis").
Sceninio veikalo premjera įvyko birželio 15 dieną Amsterdame. Liepą trupė su „The Fountainhead" lankėsi Avinjono teatro festivalyje. Prestižinio renginio publikai I. Van Hove pasakyti žodžiai šiandien, kai Europa išgyvena karą Ukrainoje ir žengia į naują baugią epochą, atrodo kraupiai pranašiški. lzinios.lt žemiau pateikia prieš spektaklio premjerą vykusį režisieriaus pašnekesį su Avinjono festivalio rengėjais.
Spektaklis „The Fountainhead" sukurtas pagal Rusijoje gimusios amerikiečių rašytojos ir filosofės Ayn Rand (Alisos Rozenbaum, 1905-1982) romaną ‚Šaltinis". Pagrindinė jo tema - pašaukimui ištikimo, klientams nenuolaidžiaujančio talentingo architekto Hovardo Rorko ir jo kolegos Piterio Kitingo, kuris renkasi komercinę sėkmę ir socialinį prestižą, priešstata.
Nusprendęs scenoje adaptuoti A. Rand knygą, režisierius I. van Hove laukė kelerius metus, kol gaus kūrinio teises. Tada jos priklausė amerikiečių aktoriui Bradui Pittui.
Panku, blogu berniuku ir „eurošiukšle" vadinamas I. van Hove yra viena svarbiausių olandų ir belgų teatro figūrų. 2004 metais režisierius buvo apdovanotas Prancūzijos Meno ir literatūros ordinu.
Novatorius
- Ar pirmą kartą inscenizuojate romaną?
- Taip, nes labai mėgstu kiną, o romanus skaitau retai. Be pjesių daugiausia adaptavau kino filmus: Ingmaro Bergmano, Johno Cassaveteso, Piero Paolo Pasolini, Luchiano Visconti. Galbūt šia prasme mane būtų galima vadinti savotišku novatoriumi.
- Argi jūsų pirmieji darbai devintajame dešimtmetyje neatsirado iš tekstų, kuriuos rašėte drauge su aktoriais?
- Ir taip, ir ne. Juos mieliau vadinčiau improvizacijomis viena ar kita tema. Aktoriams duodavau medžiagą ir jie ką nors iš jos sukurdavo. Kartais pasiūlydavau tik idėją. Po to imdavausi režisuoti aktorių sumanymus, kol iš atskirų epizodų susidarydavo rišlus pasakojimas.
Idėjų teatras
- Kodėl rinkotės „Šaltinį"? Juk romanas pasirodė 1943-aisiais, jo veiksmas vyksta dar anksčiau - 1920 metais.
- Priežastis - Avinjono festivalis. Knygą padovanojo mano asistentas, kai 2008 metais čia statėme „Romos tragedijas" („Roman Tragedies") pagal Williamą Shakespeare´ą. Perskaičiau ją vienu ypu. Šiek tiek laiko užtruko įsigyti adaptacijos teises.
Knyga man patiko, nes ji tyrinėja pačią kūrybos prigimtį. Tai idėjų romanas. Siekiu, kad ir mano teatras taptų idėjų teatru, svarstytų, ką mums šiandien reiškia praeities kūriniai.
Stengėmės išsaugoti romano keturių dalių struktūrą. A. Rand veikalas yra 687 puslapių, o mūsų sceninis tekstas - tik šimto penkiasdešimties. Visą dėmesį sutelkėme į meninės kūrybos temą.
Knygą ir dabar paskaitinėju, po keletą puslapių kasdien. Jau gana ilgai dirbame su medžiaga, pastatymas subrendo, tačiau man kūrybos procesas tęsiasi ir vyks iki premjeros. Net ir paskutinę minutę drįsčiau apkarpyti savąjį sceninį darbą.
- Knygoje daug skirtingų istorijų - dviejų architektų konkurencija, meilės linijos, nepalankiai vertinama žurnalistika ir kritinė pasaulėžiūra. Šeši romano veikėjai - keturi vyrai ir dvi moterys - kas jie?
- Personažai kaip Albert´o Camus „Kaliguloje" - ir socialiniai archetipai, ir individualybės. Tarkim, Hovardas Rorkas, modernizmo architektas, svajoja apie praktiškus ir išskirtinius statinius, pagarbiai atsižvelgia į statybos medžiagą. Jis mano, kad kūryba yra asmeninis, uždaras procesas. Pasak Hovardo, reikia kliautis pačiu savimi ir jokiu būdu nepasiduoti.
Jo varžovas Piteris Kitingas yra visuomeninės architektūros figūra. Jis turi daug pagalbininkų ir yra įsitikinęs, jog kūrėjas turi paisyti kliento norų, girdėti publikos nuomonę. Rašytoja A. Rand menkina jo poziciją. O aš siekiu, kad abu požiūriai būtų vienodai stiprūs ir jų grumtynės apnuogintų dilemą. Ar menui dera terptis į kasdienį gyvenimą? Ar menininkas turėtų laikytis nuošalyje, nekreipti dėmesio į kitų nuomonę? Ar jis gali pasipriešinti „zeitgeist" - laiko dvasiai?
Svarbiausias romane meno ir pinigų santykio klausimas. Net jei mano rėmėjai niekada nesikišo į kūrybą, ta pusiausvyra išlieka trapi.
Nauja stadija
- Romaną galima vadinti kapitalizmą ir individualizmą šlovinančiu manifestu. Kaip įveikėte šį aspektą?
- Kapitalizmas nėra romano esmė. Kurdamas „Šaltinio" adaptaciją stengiuosi apeiti jo politinį kontekstą.
- Kodėl A. Rand romanas beveik nežinomas Europoje?
- Tai tiesa. Tačiau Europos architektams „Šaltinis" yra lyg Biblija. Iki 2007 metų ir pats nieko nežinojau apie A. Rand, nors jos knygų esama visur. Manau, „Šaltinis" - himnas liberaliajam kapitalizmui - nebuvo aktualus iki pastarosios ekonominės krizės. Šiandienos pasaulis labai primena XX amžiaus trečiąjį dešimtmetį. Man atrodo, išgyvename pavojingą ir baisų metą. Pasaulis netrukus žengs į naują stadiją. Kokią - nežinau. Tačiau žvelgdami į šias dilemas, turėsime rinktis, kurią pusę palaikyti. Štai kodėl rašytojui Vargasui Llosai, politikei Hillary Clinton ar Vladimirui Putinui vertėtų pasidomėti A. Rand, nors ji dabar ir laikoma kraštutinės dešinės mąstytoja.
Autorė nevengia radikalių temų, todėl ji man įdomi. „Šaltinis" verčia mąstyti apie nesuderinamas pozicijas. Kūrinio grožis glūdi štai kur: nors tai politinis romanas, jame kalbama ir apie meilę su nepaprasta, beveik sadomazochistine aistra.
Prometėjas
- Jūsų darbų scenografija visada turtinga ir kupina prasmių. Ar joje skiriamas vaidmuo architektūrai?
- Savaime suprantama. Jau daug metų bendradarbiauju su scenografu Janu Versweyveldu, tad galiu teigti, kad scena niekuo neprimins įprastinės. Joje pasirodys techniniai darbuotojai ir inžinieriai, kad žiūrovai matytų, kaip kuriamas vaidinimas.
Kūrybos idėja yra pati svarbiausia. Mes pastatysime romaną scenoje. Visos meno formos - architektūra, muzika, videoprojekcijos, vaidyba - taps kūrybos dalimi. Nestigs nuorodų į šiuolaikinę architektūrą. Svarbi ir muzika, kurią parašė Ericas Sleichimas. Taip pat skambės trečiojo dešimtmečio muzika, truputis Steve´o Reicho, amerikietiškojo minimalizmo. Daug perkusijos. Naudosimės ir stiklo, akmens instrumentais. Nes tai abiejų protagonistų kūrybos medžiaga.
- Romanas baigiasi ilgu Hovardo monologu, savotišku kūrėjo manifestu. Rašytoja reikalavo, kad „Šaltinio" ekranizacijos autorius Kingas Vidoras jį būtinai įtrauktų. Ko gero, tai ilgiausias monologas kino istorijoje - trunka septynias minutes. Ar išsaugote jį spektaklyje?
- Taip, jis išlieka. Įdomu, kad Hovardas romane nėra labai šnekus. Ir šis netikėtas jo monologas išsiveržia lyg ugnikalnis. Personažas tampa savotišku Prometėju.
Filmo nemačiau. Girdėjau, kad meilės istorija yra pagrindinė jo tema. Tačiau man šis romanas kur kas svarbesnis kaip veikalas apie kūrybą.
Pagal užsienio spaudą parengė Mindaugas KLUSAS
