Vakar, minint Tarptautinę teatro dieną, OKT / Vilniaus miesto teatro studijoje įvyko naujosios lietuviškos dramaturgijos konkurso „Dramos teritorija“ apdovanojimai. Komisija sulaukė neįtikėtinai daug dalyvių – buvo pateiktos net 87 pjesės. Pirmoji vieta ir 6000 Eur premija atiteko Godai Simonaitytei ir pjesei „Šūdmala“. Antrą vietą pelnė Romas Zabarauskas ir pjesė „Gaisras“ – jam atiteko 1500 Eur premija. Trečią vietą pasidalijo Marija Dautartaitė ir pjesė „Urna“ bei Andrius Vaišnys ir pjesė „Kur yra Afrika?“ Jiems atiteko po 500 Eur premijos.
Komisijos nariai taip pat nusprendė paminėti ir finalinį dešimtuką, buvusį vos per žingsnį nuo prizininkų trejeto. Tai: Pauliaus Ignatavičiaus pjesė „Kol mirtis mus sujungs“, Edwardo Saszko „Vikingas“, Ievos Marijos Sokolovaitės „Apgultis“, Ivetos Volungevičiūtės „Vyturiai“, Liutauro Degėsio „Žaislų namai“ ir Nijolės Kliukaitės-Kepenienės „Sakalai mumyse“. Jiems atiteko diplomai ir atminimo dovanos.
„Negali būti geresnės Teatro dienos, negu mes švenčiame dabar. Nuo pat Antikos laikų dramaturgija yra esminis dalykas teatre. Džiaugiuosi, kad sulaukėme išties daug pjesių – gal tai paskatino ir premijos, kurios tikrai nekuklios. Tikrai nesitikėjau, jog gausime tiek pjesių, tačiau Hugo Aderis, šio konkurso idėjos autorius, buvo tuo tikras. Jis nuo pat pradžių sakė, kad gausime šimtą pjesių ir beveik atspėjo. Išrinkti geriausius buvo labai sudėtinga. Buvo daug ginčų ir nesutarimų – pjesių buvo ne tik daug, bet ir jos labai skirtingos. Kiek pamenu, visą laiką teatrui stigo pjesių, todėl nuolat buvo galvojama apie gerą šiuolaikinę lietuvišką dramaturgiją. Tik atkūrus nepriklausomybę visi galvojo, jog iš karto atsiras daug naujų lietuviškų pjesių. Visi buvo įsitikinę, kad buvo rašoma „į stalčius“ ir tik paskelbus nepriklausomybę, kai nebeliko jokios cenzūros, visi ims traukti savo pjeses į dienos šviesą ir naujoji dramaturgija pasipils kaip iš gausybės rago. Bet nepasipylė. Be dabarties alsavimo teatras neįmanomas, tad nuolat sukosi mintys apie tokį konkursą. Jis gimė didžia dalimi dėl Hugo entuziazmo ir jo surasto finansavimo, nes tai yra visiškai privati iniciatyva – mes teikėme paraiškas ir Lietuvos kultūros tarybai, ir Vilniaus miesto savivaldybei, tačiau atsakymai buvo neigiami. Dėl to labai gaila“, – mintimis dalijosi vienas iš komisijos narių Oskaras Koršunovas.
Pasak komisijos narės, dramaturgės Birutės Kapustinskaitės, tokie konkursai kaip „Dramos teritorija“ yra gyvybiškai būtini Lietuvos teatrui, nes galimybė ateiti į lietuviškos pjesės premjerą vis dar lygi šventei.
„Aš taip apsidžiaugiau pamačiusi, kad vyks toks konkursas. Man atrodo, kad visą laiką yra kalbama, jog trūksta dramaturgijos, norisi jos daugiau, bet iniciatyvas galima suskaičiuoti ant pirštų, kaip ir pačius dramaturgus. Šios profesijos skatinimas, matymas, girdėjimas yra labai svarbu, nes matome, kad tikrai yra noro. Mane taip pat labai nustebino pateiktų pjesių kiekis, labai tuo džiaugiuosi. Būtų įdomu sužinoti užkulisius, kiek tų pjesių atsirado ištrauktų iš stalčiaus, o kiek jų buvo kurta specialiai šiam konkursui. Aš manau, kad dramaturgija yra labai įdomi ir svarbi mąstymo forma, kuri fiksuoja laiką, autoriaus požiūrį, kartos požiūrį. Dramaturgijos nebuvimas arba epizodinis buvimas atima iš mūsų malonumą susijungti su dabarties laikų kalba, kuria mes kalbame namuose, gatvėje. Man ateiti į naujos lietuviškos pjesės premjerą yra didžiausias džiaugsmas, todėl labai tikiuosi, kad po šio konkurso jums pavyks tęsti ir tų premjerų bus tik daugiau. Labai džiaugiuosi, kad buvo nuspręsta paskelbti visą dešimtuką, nes tai svarbus momentas, skatinantis rašyti toliau. Dramaturgija yra taikomasis žanras – jis tampa gyvu jį praktikuojant, pavyzdžiui, duodant skaityti aktoriams, draugams ar skaitant garsiai. Tada atsiranda gyvybė ir atsiranda žiūrovas. Linkiu jums toliau eiti šiuo keliu. Lauksime premjerų“, – pasakojo B. Kapustinskaitė.
„Dramos teritorijos“ idėja kilo Lietuvoje gyvenančiam ir puikiai lietuviškai kalbančiam estų dramaturgui Hugo Aderiui.
„Oskaras su Mariumi [Ivaškevičiumi] turėjo minčių įgyvendinti panašaus konkurso idėją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, tačiau kai jų neliko tame teatre, aš pagalvojau, kad negalima tokios idėjos tiesiog numesti. Taip gimė šis konkursas“, – pasakoja H. Aderis, ne tik konkurso idėjos autorius, bet ir vienas iš komisijos narių.
Į dešimtuką patekę autoriai buvo vos per žingsnį nuo prizininkų trejeto
Komisijos nariai priėmė sprendimą paskelbti visą finalistų dešimtuką – būtent tiek favoritų išryškėjo, tarp kurių užvirė nuožmi kova. Išrinkti prizininkų trejetą tapo nemenku iššūkiu komisijai.
„Debatai buvo tokie ilgi ir aštrūs, kad praktiškai visi esantys finaliniame dešimtuke turėjo šansą patekti į trejetuką ar net laimėti. Esantys čia jau žengė žingsnį į teatrą. Jeigu OKT teatras kitais metais rengs konkursą, manau, konkurencija bus dar didesnė. Šį kartą nedalyvavo dramaturgai, kurių pjesės teatre statytos daugiau nei vieną kartą, tačiau „Dramos teritorijos“ rezultatai, sklaida, prizai, mintys apie pastatymus kitais metais turbūt atvestų ne vieną jų. Kita vertus, taip tik dar įdomiau. Išties buvo labai įdomu skaityti pjeses. Nustebino jų kiekis – tikrai didelis skaičius tokiai mažai šaliai kaip Lietuva“, – džiaugėsi komisijos narys, dramaturgas Marius Ivaškevičius.
Audra Žukaitytė, OKT / Vilniaus miesto teatro prodiuserė ir taip pat viena iš komisijos narių, džiaugėsi ne tik dideliu pjesių kiekiu, tačiau ir jų temų įvairove. „Mane nustebino pjesių įvairovė. OKT teatras visada buvo toks teatras, kuriame renkasi įvairios kartos, įvairių pažiūrų žmonės. Aš truputį bijojau, kad visos pjesės gali būti gana vienodos, parašytos jaunų dramaturgų. Tik paskelbę rezultatus sužinojome dalyvių tapatybes ir mane nustebino, kad konkurse dalyvavo tikrai įvairus autorių spektras. Man tai buvo pats simpatiškiausias dalykas“, – pasakoja A. Žukaitytė.
Greta prizininkų trejeto, kuriame komisijos sprendimu atsidūrė keturios pjesės, buvo pristatyti dar šeši autoriai ir jų dramos kūriniai. Kiekvienas jų džiaugėsi tiek galimybe dalyvauti tokiame konkurse, tiek įvertinimu.
„Pirmą kartą pabandžiau rašyti pjesę, todėl tikrai esu nustebinta rezultatų. Tikrai nesitikėjau. Konkursas motyvavo pabaigti rašyti šią pjesę – turėjau jos idėją ir rašiau ją, bet jei ne šis konkursas, tai būtų dar ilgai užtrukę. Labai džiaugiuosi“, – mintimis dalijosi į geriausiųjų dešimtuką patekusi I. M. Sokolovaitė.
„Visų pirma, ačiū už tai, kad organizavote šį konkursą. Lietuvoje išties nėra daug tokių iniciatyvų, kurių dėka gali pasirodyti dramaturgai. Aš daugiau rašau kino scenarijus, tačiau negaliu sutalpinti kino scenarijuje to, ką galiu sutalpinti teatro pjesėje. „Vikingas“ ir kitos mano pjesės gimė todėl, kad jos nebetilpo į kino scenarijų“, – pasakoja E. Saszko.
„Pirmiausia noriu padėkoti už iniciatyvą. Jau turėjau parašytą pjesę, tačiau ji man labai nepatiko. Šis įvertinimas motyvavo sugrįžti prie jos ir galbūt surengti skaitymus. Ačiū“, – dėkojo I. Volungevičiūtė.
„Mes nežinome tokių žmonių kaip Aleksandras Griškevičius, kuris 1856 metais pastatė skraidantį garlėkį, lėktuvą. Mane ši istorija taip sužavėjo ir kaip tik tuo metu buvo paskelbtas konkursas, kuriam parašiau pjesę“, – mintimis dalijasi N. Kliukaitė-Kepenienė.
Geriausių pjesių trejetuke – keturių autorių kūriniai
Komisija niekaip nesutarė dėl trečiosios vietos laimėtojo/-os, todėl buvo nuspręsta skirti dvi trečiąsias vietas. Jas pelnė Andrius Vaišnys ir Marija Dautartaitė.
„Pjesė ištraukta, bet ne visai iš stalčiaus – pradžioje sugalvojau tokį ne visai įprastą kūrinį su dešimt skyrių, kurių kiekviename yra tam tikri komentarai kaip statoma istorija apie vilniečio gyvenimą. Ten yra nuotykių, apie kuriuos išgirdau ir šiandien: veikėjas ieško pinigų ir neranda, atsiduria savivaldybėje, kurioje vyksta diskusija apie laivelių transportą, kreipiasi į kultūros ministeriją ir ten papuola į posėdį. Tai paremta asmeninėmis patirtimis tų žmonių, kurie Vilniuje gyveno nuo prieškario. Jie jau yra išėję. Jų istorijos sudėtos į vieno žmogaus istoriją. Ačiū jums“, – apie savo pjesę pasakojo A. Vaišnys.
„Aš labai laiminga. Pamenu, išsiunčiau pjesę. Po to išsiunčiau kitą pjesę ir gavau atsakymą, kad reikia išsirinkti vieną. Man vis dar kyla klausimas, ar teisingai pasirinkau pjesę, bet akivaizdu, kad teisingai. Ačiū“, – dėkojo M. Dautartaitė.
Antrąją vietą pelnė Romas Zabarauskas, iki šiol geriau pažįstamas kino mėgėjams. „Labai ačiū už įvertinimą. Sveikinu visus su Teatro diena, ypač dramaturgus. Iš tiesų kol kas esu kino kūrėjas, bet nematau kino ir teatro besikaunančių bokso ringe. Matau, kad būtent tas dramos instinktas jungia kiną ir teatrą. Aišku, šiuolaikinį elitinį teatrą ir autorinį kiną kartais jungia ir režisieriaus kultas ar vizualumo diktatūra, bet čia jau kita tema. Labai džiaugiuosi, kad šis konkursas įvyko, pritraukė tokią gausybę pjesių ir įrodė, kad lietuviška dramaturgija yra ir laukia savo žiūrovų. Oskaras Koršunovas dažnai klausia: „Kas tu esi? Kas esu aš?“ Man atrodo, kad didele dalimi mes esame tie labai besijaudinantys gyvūnai, pasakojantys vieni kitiems istorijas. Džiaugiuosi, kad šį kartą mano papasakota istorija įtikino“, – sako R. Zabarauskas.
„Dramos teritorijos“ konkurso nugalėtoja tapo Goda Simonaitytė. Komisijos nuomone, jos pjesė šiemet buvo verčiausia pirmosios vietos. „Visų pirma, sveikinu visus su Teatro diena. Čia yra viena brangiausių man švenčių, geresnė už kitas, tokias kaip Kalėdos, nes man atrodo, kad teatre vyksta daugiau magijos ir stebuklų. Gauti apdovanojimą tokią dieną yra tiesiog nuostabu, ypač kai esi „benamis“, turiu omenyje laisvai samdomas menininkas, ir kartais neturi kur atšvęsti šią šventę. Šiandien, būnant čia, mano diena yra puiki. Gavus įvertinimą „sukasi pragaro ratai“ – aš nemiegu, jeigu užmiegu, tuomet sapnuoju košmarus. Pradedu galvoti, ką reikės pasakyti. Kartojuosi tekstą. Pagaunu save, kad kaip beprotė namuose „kaluosi“ su savimi. Plaku save: „Goda, kaip tu čia taip kalbėsi – juk taip negalima kalbėti, reikia perduoti kokią nors žinutę“. Tai yra didelė atsakomybė – nežinau, ar tai yra smagu, gal labiau baisu. Bet žinoma, labai malonu. Noriu padėkoti visiems komisijos nariams ir dalyviams. Nuostabu, kad konkurso metu buvo vertinamos anonimiškos pjesės, nes tada visas dėmesys skiriamas turiniui ir esi įvertinamas ne pagal kažkokį mitą, apie kurį tam tikra prasme kalbu ir savo pjesėje“, – pasakojo G. Simonaitytė.
Organizatorių planai
Nepaisant to, kad Lietuvos kultūros tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės projektų finansavimo konkursų atsakymai buvo neigiami, „Dramos teritorijos“ organizatoriai nepraranda entuziazmo ir yra įsitikinę poreikiu tęsti projektą.
„Tai yra tik pradžia. Taip, pjesės yra parašytos, tačiau mūsų tikslas yra atrasti jų kelią į sceną. Galvojame apie kūrybinę stovyklą, kurioje autoriai galėtų tobulinti savo pjeses. Bandysime žengti tolimesnius žingsnius, nes pjesės kūrimas ir gyvavimas tęsiasi jau bendradarbiaujant su režisieriumi ir aktoriais. Manau, jog Shakespeare’as yra toks nepaprastas tik dėl to, jog jo kūriniai augo viso teatro proceso metu, juos savotiškai kūrė visas „Globe“ teatras. Galvoje sukasi ir virtualios bibliotekos idėja. Taip pat siūlysime pjeses kitiems teatrams. Žinoma, pats OKT teatras tikrai kažką statys. Čia yra tik visa ko pradžia. Mes esame mažas laivelis ant didelių bangų, bet kol plauksime, tol tęsime šį konkursą, nes jis tikrai labai pasiteisino“, – entuziastingai nusiteikęs O. Koršunovas.
Be apdovanojimuose dalyvavusių narių komisijoje dar buvo teatrologė, profesorė Ramunė Marcinkevičiūtė ir filosofas, mokslų daktaras Kasparas Pocius.
OKT / Vilniaus miesto teatro informacija
