Pabaiga. Pradžia 19 numeryje
Jaunieji teatro kritikai, studijuojantys Klaipėdos universitete, savo įsteigtą prizą - Šv. Simeono skulptūrėlę - spektaklių suaugusiems kategorijoje įteikė Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Juoba„ (pagal A. Jarry pjesę) dailininkei ir režisierei Gintarei Radvilavičiūtei. Pirmiausia reikėtų pažymėti begalinę G. Radvilavičiūtės fantaziją, kuriant savotišką „daiktų teatro“ baletą, ir aktorių Renatos Kutaitės, Rūtos Bunikytės, Renatos Idzelytės (bent matytą vakarą) ritmo pajautimą, daiktų veikėjų atgaivinimą, sklandų žaidimą, prisitaikymą viena prie kitos mažutėje erdvėje už širmos. Norint „nesusimakaluoti" tarp daugybės daiktų daikčiukų (kiekviename epizode - vis kiti), reikia dideles drausmės, susitelkimo savyje ir užkulisiuose...
Aktorė raiškiu balsu it per iškilmingą minėjimą (fonograma) publiką informuoja, kokį „Juobos„ epizodą matysime, kas jame svarbiausia. Skamba kompozitoriaus D. Šostakovičiaus pakili veržli muzika, o už širmos regime ryškesniu siužetu nesuveržtą keistų „personažų“ fejeriją. Jau pati pradžia byloja, kad nusiteiktume karnavaliniam siautuliui: vienas iš šokančių veikėjų - vingiuojantis it gyvatė šrūūūdas, kurį puola kibiosios musytės... Įsiminė ir finalas: vyras ir moteris - juodas ir raudonas audiniai - siautėja, grumiasi prie didžiulės gėrimo taurės, kol vienas kitą tenai įmurkdo. Paskui juodu sušlapę, sukritę desperatiškai plojasi į priekinę ekrano stiklo sienelę, kol nugeibę ja nuslysta žemyn... „Gerkite, žudykite vienas kitą... tik šitaip mes išliksime...„, - skamba fonogramoje „palinkėjimas“ publikai.
Įsiminė epizodas apie įvairias veikėjų (daiktų) žudymo galimybes: vienus galima sukarpyti, suplėšyti, sudeginti, kitus - ištirpinti vandenyje, užpilti smėliu...
G. Radvilavičiūtė stebina: kiekviename spektaklyje - nauji formos iššūkiai. Tiesa, teksto panaudojimas kelia klausimų: gana „mechaniški" intarpai, regis, pakeistumei tekstą (ar net autorių) - didelio skirtumo nebūtų...
Liepojos lėlių teatro spektaklis „Paskutinis drakonas ir Artūras Uū" (režisierius - Rihardas Beltė, dailininkė - Ausma Neiburga) kiek neatitiko bendro festivalio lygio. Vaidinime derinta animacija (fone) ir teatras, pastarojo, deja, nenaudai. Animacijoje ir teatre veikė tie patys personažai: Drakonas (Dainis Laugalis) ir Uodas (Lita Beltė), tačiau animacija buvo spalvingesnė, dinamiškesnė, labiau intriguojanti ir veikianti publikos fantaziją.
iliustracija
Man festivalio atradimu tapo Aleksejaus Šašilovo monospektaklis „Rachmaninovo rankos„ („Laboratorija T“, režisierius - Anatolijus Leduchovskis). A. Šašilovas - darbštus ir sumanus lėlininkas, profesinės patirties įgijo vaidindamas vadinamos „Uralo zonos„ režisieriaus V. Volchovskio spektakliuose. Dabar aktorius vaidina Maskvoje, lėlių teatre „Тень“ (meno vadovai I. Epelbaumas ir M. Krasnopolskaja), o „Laboratorija T„ - projekto „Namų teatras“ tąsa. A. Šašilovas repertuare vaidina tris skirtingų režisierių spektaklius - tai pažymiu todėl, kad neretai mūsų lėlininkai, pasitraukę iš valstybinių teatrų, kuria savarankiškus darbus, neturėdami rimtesnių režisūros gebėjimų, - ir rezultatai kartais būna graudūs („kaip Dievas davė...").
„Rachmaninovo rankos„ - inteligentiškas, ironijos nestokojantis spektaklis apie, sakyčiau, net ne kompozitorių S. Rachmaninovą (nors pažintinis aspektas spektaklyje iš dalies yra), o apie vertintojų ir populiarintojų komiškas pastangas kūrėjus mistifikuoti, kurti iš jų muziejinius „objektus“ ant pjedestalo. Štai, žiūrėkite, „geriausio Rusijos kompozitoriaus" darbo stalas, jo pamėgtos mažos smulkmenos, jo brandžiausi kūriniai, jo krizė, be kurios nebūtų kūrėjo proveržio... (Kadaise, trumpai dirbęs Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, mintyse stebėjausi muziejininkų aistra vadinamiems menininkų memorialiniams daiktams - peleninėms, kepurėms, kitoms smulkmenoms... Su šiurpu galvojau, kad talentų per dešimtmečius juk vis daugės, tad kur tos peleninės ir vis kita turės tilpti, kiek naujų saugyklų joms reikės įrengti! Ir nėra pabaigos tam kaupimo procesui, va, jau reikia ir Oskaro Koršunovo kokių daikčiukų prigriebti!) Taip kelis kartus spektaklio fonogramoje skamba atseit autoritetingos muzikologės abejoti neleidžiantys svarstymai (puikus įrašas, su maskvietiškomis intonacijomis, išduodančiomis rafinuotą snobizmą, perdėtą pasitikėjimą savimi...).
Vaidinimą aktorius pradeda paprastu pokalbiu apie S. Rachmaninovą, demonstruoja skaidres iš jo gyvenimo, atkreipdamas dėmesį į plastiškas kompozitoriaus rankas, jų keistą išraišką, pasiūlo žiūrovams net pakartoti kai kurias rankų padėtis, judesius, taip pamažu įvesdamas į „rankų teatro„ pasaulį. Skambant S. Rachmaninovo koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 c-moll fragmentams, vaidinimo tempas greitėja, „rankų teatro“ magijos daugėja. A. Šašilovas nevaidina kompozitoriaus, tiesiog pats įsitraukia (ir įtraukia mus) į rimtą žaidimą rankomis, kurios vieną kartą „atstovauja" kompozitoriui, kitą - savarankiškiems veikėjams (vyro ir moters šokio scena). Spektaklis vaidinamas ne pirmus metus, rankų judesys nugludintas. Įdomu stebėti ne tik artisto rankas, bet ir susikaupusį veidą, akis. Kūrybos magijos paslaptis. Tarsi vieša kūrybos virtuvė, tačiau pateikta su lengva ironija.
iliustracija
Nijolės ir Vitalijaus Mazūrų teatras „Paršiukas Ikaras„ iš Vilniaus sužaidė pasaką „Sniego karalienė“. Šįkart - abu už spalvotų šešėlių ekrano, kuriame veikė „mazūriškos„ deformuotos, aštrių spalvų derinių veikėjų figūros. Atvirai pasakius, siužeto vingiai pagal H. Ch. Anderseno pasaką pasirodė tarsi nužymėti punktyru, „perbėgti“. Spalvotų šešėlių vaizdų pasaulis, nors ir gyvas, nepasižymėjo didele judesio precizija. Savaip žavi ta sceninė anarchija, kai aktoriai, perduodami vienas kitam plokščią figūrą tolesniam vedžiojimui už ekrano, ir toliau už „perimtą" veikėją kalba, nekeisdami savo tembro, nesistengdami imituoti kitos lyties ar amžiaus...
Daug įdomesnis buvo garbaus amžiaus lėlininkų žodinis saviironiškas šėliojimas teatro tema, jų replikos vienas kito, publikos ir pasakos veikėjų atžvilgiu. Juodu jau seniai savo kameriniuose privataus teatro spektakliuose prisiėmė žaidimą „senelių" vaidmenimis; jų seneliai - nesaldūs, nesentimentalūs, o aštrialiežuviai padykę šaipūnai, įterpiantys vieną kitą vietovės, kurioje vaidina, aktualiją.
„Karakumų asilėlio„ festivalis visada turi teatralizuotą pradžią ir uždarymą. Mačiau pastarojo akciją už vidinio Klaipėdos lėlių teatro kiemo tvoros. Šviečiant saulei tarp pražydusių medžių už tvoros ant paaukštinimų pasilypėję (it lėlės už širmos) baltai grimuoti artistai, skambant nostalgiškai muzikai, vyniojo simbolinį laiko siūlą. Stiprus vizualus įspūdis. Taigi dvejus metus lauksim jau VI „Karakumų asilėlio“ festivalio.
