Šiandien pasiekė kraupi žinia: mus paliko scenografė Jūratė Paulėkaitė. Viena pačių talentingiausių Lietuvos scenografių, daugelio projektų, spektaklių, idėjų sumanytoja, kūrusi daugelyje Lietuvos ir užsienio teatrų ir vistiek netilpusi su jais ir į tradicines teatro scenas, patį teatrą kūrusi gerokai už jo ribų. Į sceną atvedusi nemažai dabartinių scenos menininkų, jautusi talentus ir padėjusi jiems. Visada nesitenkinusi esama scenografijos, teatro modelio padėtimi, uždara menininko laikysena, todėl ambicingais sumanymais variusi teatro meną į priekį. Apdovanota „Auksiniais scenos kryžiais", Nacionaline kultūros ir meno premija, Norvegijos „Hedos" prizu už geriausią scenografiją ir t.t. Apdovanojusi savo scenos vaizdiniais mus, žiūrovus.
Pernai metais Jūratė Paulėkaitė dalinosi savo įžvalgomis apie Lietuvos teatrą Menų spaustuvės Infotekos klube. Pateikiame keletą jos komentarų.
***
Man atrodo, su teatro kūrėjų statuso kaita kinta režisieriaus, scenografo, aktoriaus santykis su draminiu tekstu. Prisimenu tą laiką, kai dekoracijos teatre buvo tiesiogine to žodžio prasme dekoracijos. Dabar dekoracijas keičia instaliacijos, nebūtinai tiesiogiai susijusios su draminiu tekstu. Kaip ir matytame „Mažvyde", režisierius interpretuoja, naudoja, kompiliuoja tekstą užuot jį pažodiškai statęs. Čia atsiranda pirmi postdraminio teatro ženklai.
Viso to rezultatas - teatras tampa apčiuopiamas, materialus ir kūniškas. Tai turi ir savo privalumų, ir savo trūkumų. Sakyčiau, trūkumas yra tas, kad matai daiktą ir jis yra ribotas, matai kūną, ir jis yra ribotas, apibrėžtas savo medžiagiškumu. Galima teigti, kad dažnai būtent išoriškas teatro priemonių naujumas pralenkia patį turinį. Tai postmoderni menininko poza. Lyg ir privaloma naudoti medijas, lyg ir privaloma naudoti video, ir to pagrįstumas, motyvacija yra labai somnambuliškoje būsenoje - ji seka po noro naudoti. Lietuvių teatras atlieka visus laikmečiui būdingus ir būtinus judesius. Vydamasis laiką jis yra pažeistas ir jaučia savo nuvertėjimą, jaučia, kad yra beviltiškai atsilikęs lyginant su kitais menais, su kinu, su daile. Galų gale net žiūrovas pralenkia teatrą. Dažnai žiūrovas yra įdomesnis, pažangesnis už tai, ką jam siūloma žiūrėti. Kažin ar jis turi ką veikti tokiame teatre ir ar tai nėra jo laiko gaišinimas. Aš nežinau, kiek pats teatras apie tai susimąsto, bet man atrodo, kad visi tie judesiai yra tam tikros desperatiškos priemonės susitikti su tuo laiku ir žiūrovu.
Aš pati įžiūriu vienintelę išlikimo galimybę ir privalumą prieš virtualias technologijas -tikrą, kūnišką buvimą kartu. Tai pasireiškia troškimu suartėti su žiūrovu, tai mes dabar ir matome: personažas kalba žiūrovo kalba, vilki žiūrovo rūbais, o pats spektaklis labai dažnai primena aistringą seksą su publika. Ir tas ketvirtos sienos kutenimas, jos daužymas, jos griovimas, noras susijungti su žiūrovu, įsiveržti į publiką ir nusitempti žiūrovą į sceną, nušaut jį ar duoti jam degtinės... Visi šitie simptomai kaip tik ir liudija teatro gyvastingumą ir jo reagavimą į laiką, į visuomenės gyvenimą.
Žvelgdamas į tuos procesus, matai, kaip fikcija galynėjasi su realybe. Vėliau vyksta dar aiškesni procesai - noras, pažeidus ketvirtąją sieną, išeiti į kitas erdves, į apleistus fabrikus ar stotis, galų gale netgi išeiti į gamtą, į peizažą ir prožektorių pakeisti saulės apšvietimu. Manau, tai veda prie to, kad teatras atsisako imituoti ar stengiasi to nedaryti, bet būti. Čia atsiranda tokia naujiena kaip performanso elementas, kai teatras, besistengdamas būti čia ir dabar, atlieka kai kuriuos veiksmus, kurie iš tiesų suartina publiką ir sceną, ir tu supranti, kad tai vyksta tik tau, tik dabar ir tik kartą. Tai yra pagrindinė vertybė, leidžianti turėti vilties išlikti, kai bandoma gyventi ir jausti kartu. Ir tas „kartu", man atrodo, yra ir naujojo katarsio variantas. Tai yra visiškai nauja patirtis šiuolaikiniame teatre, kuri, mano akimis, įrodo jo funkcionalumą.
Teatras vis labiau atsiduria gyvenimo pakraštyje. Stebint Europos gyvenimą ir lyginant su Lietuvos, sakyčiau, galima padaryti labai liūdnas išvadas, nes matai, kad festivaliai tampa oazėmis, kuriose vyksta veiksmas, o nacionalinių teatrų salėse labai normalu matyti pustuštes sales arba labai greitai besikeičiantį repertuarą. Dėl žiūrovo stygiaus. Todėl teatras taip aistringai tyrinėja pats save, bando savo aštrumą, naudingumą ir ieško savo funkcijos, nes jeigu jis bus naudingas, tai jis, be abejo, egzistuos. Taip pat jis tyrinėja žiūrovą, o žiūrovas, aišku, itin greitai ir su kiekviena jauna karta keičiasi. Aš pati mąstau, kodėl žmonės dar žiūri spektaklį, kuris su gyvenimu nelabai ką turi bendro. Tai verčia daryti išvadas apie tam tikrą automatizmą, kad einama į teatrą iš kažkokio reflekso ir kad tai gali neilgai trukti, - o tai gana tragiška savijauta. Aš matau, kad žmogus iš principo yra žiūrovas - daugiau gyvena virtualiai, negu realiai, kad jis labai daug žiūri kino, televizijos, visokiausių reiškinių, ir kad teatras čia vis mažiau ir mažiau užima vietos.
Kalbant apie XX a. publiką, mes visi prisimename, kad tai buvo teatrinė publika - buvo toks apibrėžimas. Dabar tokio reiškinio nėra arba publika labai atsistiktinė. Žiūrėdamas į spektaklio publiką matai labai įvairius žmones, visiškai naujus teatre, ir grėsmė, kad jie kartais nepatiria ten to, ką turi patirti, yra labai akivaizdi.
Suprantama, kad žiūrovo ir naujų istorinių sąlygų pasikeitimas lėmė ir tai, kad atsirado tai, kas mūsų erdvei buvo visiškai svetima - komercinis teatras. Teatras, galbūt iš tos desperacijos, „supaprastina" žiūrovą ir galvoja, kad jis ieško tik pramogos. Man atrodo, kad kaltinimai, esą publika yra neišsilavinusi, infantili ir pan., yra visiškai nepagrįsti, kad kuriant teatrą žiūrovas, kaip vienas iš pagrindinių spektaklio komponentų, visada turi būti ir yra vertinamas visai iš kitų pozicijų. Šio peizažo fone turint dar ir komercinį teatrą ir jo nemažas proporcijas (publikos užkariavimo prasme) pastebimas teatro spekuliavimas ta pramoga. Vis dėlto, lyginant mūsų publiką su europine, galima pastebėti tokių specifiškų dalykų, kaip mūsų visuomenei būdingą uždarumą, jei kalbėtume apie komunikaciją, bendravimą. Gyviausias dvasines patirtis mūsų žmogus išgyvena vienas, tiek visuomenėje, tiek šeimoje. Manau, kad tai yra nacionalinio charakterio specifika, kuri irgi lemia teatro poreikį, - teatro, kaip erdvės, kurioje galima tuos lūkesčius patenkinti. Aš įsivaizduoju teatrą, reikalingą kaip kolektyvinių dvasinių patirčių erdvę, ir manau, kad žiūrovas, galbūt nesąmoningai, bet kaip tik to ir ieško, to buvimo kartu ir to naujo katarsio. Labai norėčiau, kad kažkaip pratęstume tą temą.
***
Paskutinis Jūratės Paulėkaitės darbas dar laukia susitikimo su žiūrovais - lapkričio 11 ir 12 d. galėsime išvysti pagal Henriko Ibseno pjesę pastatytą Jono Vaitkaus spektaklį „Visuomenės priešas", kuriam Jūratė kūrė scenografiją.
Užjaučiame vyrą Martyną Budraitį, sūnų Mykolą ir artimuosius.
Menų faktūra, Menų spaustuvė
***
Atsisveikinimas su Jūrate Paulėkaite vyks lapkričio 8 d. 8-20 val. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje.
Lapkričio 9 d. 9 val. - Šv. Mišios Šv. Jonų bažnyčioje, po kurių urna bus laidojama Juodeliškių kapinėse Ignalinos rajone.
Artimieji prašo atsisveikinti su Jūrate gėlės žiedu.
