 |
| Nuotrauka iš www.bernardinai.lt |
Per pastarąjį mėnesį imta ypač garsiai kalbėti apie gan keblią teatrų situaciją Lietuvoje. Vienas iš paskutinių įvykių, nulėmusių teatro bendruomenės sukrutimą, buvo spalio pabaigoje įvykęs Kauno dramos teatro vadovų atsistatydinimas. Režisierius Gintaras Varnas kaip tokio savo žingsnio priežastis įvardijo techninių darbuotojų stygių bei etatinių aktorių, kurie priklauso trupei, bet nevaidina, problemą ir labiausiai dėl šios situacijos kaltino Kultūros ministeriją. Tuo tarpu kultūros ministras laikėsi pozicijos, kad nepakeičiamų nėra, o po kelių savaičių sudarė darbo grupę, kuriai pavesta ištirti situaciją šalies teatruose. Netrukus sekė ir Lietuvos teatralų, susirūpinusių teatrų situacija, atviras kreipimasis į aukščiausius Lietuvos politikus ir partijas, kviečiant konstruktyviam dialogui ir bendrų realių sprendimų paieškoms.
Lapkričio 27 d. įvyko pirmasis kultūros ministro sudarytos komisijos, kuriai pavesta įvertinti nacionalinių, valstybės ir savivaldybių teatrų veiklos problemas bei šių teatrų veiklą reglamentuojančių teisės aktų tobulinimo galimybes, posėdis. Kaip teigiama Kultūros ministerijos pranešime, „pasitarimo metu buvo aptartos visiems teatrams aktualiausios problemos ir ieškomos kryptys, kuriomis komisija galėtų veiksmingai dirbti, ieškodama optimalių pasiūlymų jų sprendimui. Nuspręsta komisiją padalyti į tris darbo grupes, kurios imsis nagrinėti darbo santykių ir socialinių garantijų, juridinio teatrų statuso bei investicijų planavimo klausimus. Taip pat nutarta surinkti informaciją apie sėkmingiausius teatrų veiklos valdymo modelių pavyzdžius užsienyje. Atsižvelgiant į juos bei Lietuvos teisinės sistemos bazę, bus numatytos galimybės patobulinti teatro veiklą reglamentuojančius teisės aktus“.
Tad šiandien galime konstatuoti, jog teatralai atkreipė Kultūros ministerijos dėmesį į savo problemas, tačiau kas iš viso to išeis – bus pozityvių poslinkių ar teatrų reformos idėja numirs ministerijos koridoriuose – nežinia. Klausimas išties sudėtingas, nes, kaip sakė vienas teatro vadovas, „griauti – nestatyti“, o nauja, neatsakinga reforma, jei ji įvyktų, išties gali padaryti dar daugiau žalos.
Kol ieškoma, tikėkimės, geriausio sprendimo, kaip išspręsti labai nemalonias problemas, „Bernardinai.lt“ pasidomėjo situacija trijuose Lietuvos teatruose ir pakalbino Valstybinio jaunimo teatro vadovą Algirdą Latėną, Panevėžio J. Miltinio dramos teatro vadovą Rimantą Teresą ir Kauno kamerinio teatro įkūrėją bei meno vadovą Stanislovą Rubinovą.
Techniniai darbuotojai – maži sraigteliai teatro organizme
Buvę Klaipėdos muzikinio ir Kauno valstybinio dramos teatrų vadovai grėsminga situacija teatrų veiklai įvardijo profesionalių techninių darbuotojų trūkumą – pastarųjų maži atlyginimai verčia juos ieškoti geriau apmokamo darbo kitur – ar tai būtų tiesiog kita darbo vieta, ar užsienis. Profesionalūs apšvietėjai, dekoratoriai, scenos darbininkai – maži sraigteliai teatro organizme, tačiau be jų neįmanomas nė vienas spektaklis.
Valstybinio jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas, paklaustas apie techninių darbuotojų situaciją, pripažino, kad tai nemenka problema, kuri, deja, išryškėjusi jau ne vienus metus: „Visų teatrų bėdos prasidėjo dar tuomet, kai buvo patvirtintas Teatrų įstatymas – tada visi teatrai tapo biudžetinėmis įstaigomis, tokiu būdu mums buvo visiškai surištos rankos. Visi aktoriai gavo etatus iki pensijos, o natūralus trupės ir apskritai teatro atsinaujinimas – sustabdytas. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare ir atsivėrus kitų valstybių darbo rinkoms, įvairių sričių darbininkai plūstelėjo svetur, vildamiesi gauti, o ir gaudami kur kas geriau apmokamus darbus. Todėl natūralu, kad iš teatrų jau seniai pabėgo geriausi techniniai darbuotojai – dabar tokių jau nė su žiburiu nerasi“.
Panevėžio J. Miltinio dramos teatro vadovo Rimanto Tereso teigimu, techninių darbuotojų klausimas šiame teatre išties yra opus, tačiau situacija jokiu būdu nėra tragiška. „Esame įvedę tam tikrą sistemą, kuri leidžia mums patiems iš vidinių teatro resursų skirti piniginius priedus mūsų darbuotojams, taip pat ir techniniams, todėl mūsų teatre darbuotojai masiškai neišeina iš darbo“, – kalbėjo R. Teresas. Tačiau, kaip pažymėjo Panevėžio dramos teatro vadovas, šis klausimas visada yra atviras, mat teatro darbuotojų darbas – nenormuotas – jis ypač suaktyvėja gastrolių ar premjerų išvakarėse, taip pat ir savaitgaliais – kai kiti ilsisi, mūsų teatras dirba. Todėl neretai teatro darbuotojams tenka dirbti ne po aštuonias, kaip numatyta darbo įstatyme, bet po dešimt ar net daugiau valandų. „Būtent dėl šios priežasties, – R. Tereso teigimu, – teatre veikia priedų mokėjimo sistema, jei tik pinigų yra teatro vidiniame mokos fonde, stengiamės specialiuosius techninius darbuotojus paskatinti, nes švaistytis gerais darbuotojais šiandien jau būtų pavojinga“.
Pasak Kauno kamerinio teatro įkūrėjo ir meno vadovo Stanislovo Rubinovo, geras garso ar šviesų specialistas per vieną renginį kitur gali uždirbti beveik tiek pat, kiek dirbdamas mėnesį teatre, todėl gerų specialistų problema – akivaizdi, nors masinio jų išėjimo tikrai nėra. Režisierius pažymėjo, kad šiandien mes priversti kalbėti ne apie kūrybines Lietuvos teatrų problemas, o apie buitines ir esminis klausimas – finansai, kurių trūksta ne tik techninių darbuotojų, bet ir aktorių, personalo atlyginimams, gastrolėms, remontams ir t.t.
„Šiandien teatre gali dirbti tik teatro fanatikai, kurie įsimylėję tokį gyvenimą ir tiesiog negali be jo“, – kalbėjo S. Rubinovas.
Kultūros ministras Jonas Jučas „Bernardinai.lt“ pripažino, kad atlyginimų kultūros darbuotojams problema išties yra akivaizdi, nors pastaraisiais metais jie pastebimai didėjo – nuo praėjusių metų spalio atlyginimai išaugo vidutiniškai 20 proc., o nuo 2008-ųjų sausio 1 d. visiems kultūros sektoriaus darbuotojams jie dar padidės 11,3 proc. Tačiau, ministro manymu, techninių darbuotojų bei administracijos motyvacija ir darbo sąlygų tobulinimas yra ne ministerijos, bet teatrų vadovų rūpestis.
Sustabarėjimas – ypač kenksmingas teatrui
Pasak A. Latėno, teatrai bei trupės neturi galimybių natūraliai atsinaujinti dėl biudžetinio statuso – aktoriai yra etatiniai darbuotojai, todėl jų skaičius ribotas. „Jei yra geras jaunas aktorius, kuris būtinas trupei, tu jo negali priimti, nes visos vietos užimtos etatinių darbuotojų, kurie gali daug nesukdami sau galvos ramiai laukti pensijos. Kita vertus, teatras gyvas organizmas, kuriame turi būti įvairios aktorių kartos, jaustis perimamumo principas. Teatras – tai šeima, kurioje vyresnieji aktoriai turėtų dalytis patirtimi su jaunaisiais, o jaunieji – energija su vyresniaisiais“.
„Teatras negali būti vien tik administracinė dalis ir scena, kur nusamdyti aktoriai susirenka jau ne spektakliui, o vienam konkrečiam projektui, repetuoja, vaidina ir išsiskirsto iki kito užsakymo. Juk jei yra valstybinis teatras, kuris išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų, jame turi rasti vietos ne tik jauni aktoriai ar režisieriai, bet ir dailininkai, technikai, kurie atėję čia tobulintų savo įgūdžius, įgytų praktikos ir paskui, neišsitekdami savo kūrybiniuose sumanymuose, galėtų kurti savo asmeninius teatrus ar trupes. Tačiau išaugti reikia būtent čia“, – kalbėjo A. Latėnas.
Situacija Panevėžio J. Miltinio dramos teatre yra specifinė, nes, pasak dabartinio teatro vadovo, čia vis dar gyva legendinio režisieriaus Juozo Miltinio dvasia. „Šiuo metu, kol teatro trupė yra pati pajėgi vaidinti bei kurti, stengiamės nekviesti aktorių iš šalies, todėl visi mūsų aktoriai yra etatiniai, išskyrus du pensinio amžiaus aktorius, dirbančius pagal autorines sutartis – tai Donatas Banionis ir Romualdas Urvinis, kuriems ši situacija yra kur kas parankesnė“, – pasakojo R. Teresas.
Ir nors dabartinė trupės situacija Panevėžio J. Miltinio dramos teatre išties gera, laiko perspektyvoje R. Teresas jau nebuvo toks užtikrintas: „Šiandien išsiverčiame be kviestinių aktorių, tačiau trupė ne jaunėja ir tik laiko klausimas, kada atsidursime prieš faktą, jog be naujų, jaunų aktorių tiesiog neišsiversime. Tiesa, šiais metais priėmėme du jaunus aktorius, tačiau mūsų galimybės ribotos, nes tai - etatų ir pinigų klausimas“. Teatro vadovas pripažino, kad natūrali trupės kaita ir jaunėjimas nevyksta būtent dėl finansinių priežasčių, o sustabarėjimas – ypač kenksmingas dalykas kiekvienam teatrui. „Šiandien teatrų rankos yra visiškai surištos ir mes neturime galimybių samdytis kokią „žvaigždę“ – aktorių ar režisierių vienam spektakliui, nes visi darbuotojai – etatiniai, o lėšų tokiems projektams niekas neskiria. Žinoma, konkurencija yra baisus dalykas, bet teatre tai būtų paskata aktoriams ne tik geriau dirbti, neužleisti savo pozicijų, tačiau ir įrodyti, kad jis yra būtinas teatrui“, – kalbėjo R. Teresas.
Pasak Kauno kamerinio teatro vadovo, jų teatro problema yra ne etatiniai darbuotojai, kurie gauna atlyginimus nieko nedirbdami, bet aktorių trūkumas. „Mūsų trupėje dirba devyni etatiniai aktoriai, ir jie apkrauti darbu iki kaklo, todėl kiekvienas darbuotojas mums yra aukso vertės. Tačiau problema kita – Kaune nėra aktorių rinkos, nes visi iš čia bėga arba į Vilnių, arba į užsienį, todėl mes tiesiog neturime iš ko rinktis“, – pasakojo S. Rubinovas. Režisierius taip pat pažymėjo, kad šiandienis Teatro įstatymas nieko nereglamentuoja – tai tik raidės ant balto popieriaus lapo ir, pasak S. Rubinovo, anksčiau ar vėliau, jei čia niekas nebus pakeista, ir Kauno kameriniam teatrui iškils etatinių aktorių bei neatsinaujinančios trupės problema.
Amžina renovacija?
Kultūros ministro teigimu, šiuo metu 7 iš 13 valstybinių teatrų palaipsniui atlieka mažesnius ar didesnius rekonstrukcinius darbus. Pavyzdžiui, šiais metais Klaipėdos dramos teatre likviduojama pastato avarinė būklė, Kauno valstybiniame lėlių teatre rekonstruojama scena, Kauno dramos teatre vyksta Mažosios salės, grimo kambarių, administracinių patalpų rekonstrukcija, liftų įrengimas. Kitąmet žadami rekonstravimo darbai Klaipėdos ir Kauno dramos teatruose, planuojama pradėti renovuoti Panevėžio J. Miltinio teatrą bei Jaunimo teatro pastatą Vilniuje.
2006 metais valstybė teatrų rekonstrukcijai, jų scenos įrangai skyrė beveik 6 mln. litų, 2007 metais – 20 mln. litų, 2008-aisiais planuojama skirti 33,4 mln. litų.
Jaunimo teatro vadovo teigimu, teatro rekonstrukcijai dabar yra pažadėta skirti apie 16 milijonų litų. „Jei mums duos po milijoną kasmet, rekonstrukcijos užtruks šešiolika metų“, – juokavo A. Latėnas.
Pasak vadovo, Valstybiniam jaunimo teatrui tai bus pirmasis remontas po trisdešimt penkerių darbo metų. „Iki Naujųjų metų mūsų teatro renovavimo projektui skirta apie pusę milijono litų, jau nuo pavasario tikimės pradėti dabartinio administracinio pastato renovacijos darbus – po jų čia turėtų atsirasti repeticijų salė, aktorių kambariai bei renovuota Mažoji salė. Pagrindinės salės darbai taip pat jau suplanuoti, nes reikia atnaujinti įrangą bei sceną“.
„Lietuvoje numatomas amžinas teatrų rekonstrukcijų periodas – kol vienus kapitališkai renovuos, pradės griūti kiti“, – juokavo A. Latėnas.
Panevėžio dramos teatro vadovo teigimu, besirengiant šiemetiniam Baltijos valstybių teatrų festivaliui bei 100-osioms režisieriaus J. Miltinio gimimo metinėms, teatre vasarą per tris mėnesius buvo atliktas kosmetinis remontas – sutvarkyta salė, atnaujintos kėdės, sutvarkyti grimo kambariai, administracinė dalis, teatro prieigos. Pinigai šiems darbams buvo skirti Kultūros ministerijos, o visų darbų kaina – apie 700 tūkstančių litų. „Šiuo metu esame parašę investicinį projektą, kurio bendra sąmata – keli milijonai litų, – pasakojo J. Miltinio dramos teatro vadovas. – Šio projekto esmė – darbai susiję su šilumos tvarkymu, mat nuo 1967 metų, kai teatras buvo pastatytas, šilumos problema kasmet vis labiau juntama“.
Kauno kamerinis teatras yra dotuojamas iš miesto biudžeto, tačiau šių pinigų, pasak tetaro vadovo S. Rubinovo, neužtenka. „Ir nors šią vasarą teatre buvo atlikti kai kurie remonto darbai, tačiau išlieka itin opus, pavyzdžiui, vėdinimo klausimas. Ir nors pastatas, kuriame šiandien veikia mūsų teatras, teatro veiklai buvo pritaikytas 1991 metais, tačiau šiandien akivaizdu, kad tai tik dalinis pritaikymas“.
Pasak teatro vadovo, jei būtų kalbama apie šio teatro pastato renovaciją iš esmės, kur kas tikslingiau ir protingiau būtų seno pastato vietoje statyti naują. Tačiau ar tai kada nors bus įgyvendinta – šiandien pasakyti labai sunku.
Prioritetai kultūrai ir švietimui
„Kur dursi pirštu, ten baisu, – piktinosi Valstybinio jaunimo teatro vadovas ir režisierius A. Latėnas. – Per visą Nepriklausomybės laikotarpį privatūs asmenys išmoko puikiai lyg siurbėlės gyventi ant valstybės nugaros. Man gėda dėl tokios valstybės, kuri nesugeba išlaikyti savo įstaigų. Štai čia ir yra visa bėda. Pas mus vis dar gyvas požiūris – Lietuvoje yra per daug teatrų, ir tik dėl jų mūsų ekonomika neauga taip sparčiai, kaip norėtume. Tai tikrąja to žodžio prasme barbarų požiūris“.
Pasak A. Latėno, kol Lietuvoje švietimas ir kultūra nebus prioritetinės sritys – mes nejudėsime į priekį. „Kultūra ir švietimas visą Nepriklausomybės laikotarpį turėjo būti šalia kitų svarbiausių šalies prioritetų, tačiau į šias sritis visos valdžios žiūrėjo kaip į antrarūšes. Lietuvoje būtinas nuoseklus darbas ypač kultūros bei švietimo sistemose, nuo sėklos įkišimo į žemę iki derliaus nuėmimo. O pas mus dabar viskas atvirkščiai – vienas pasėja, kitas iškapsto ir nieko nepasėja, o trečias išvis toje vietoje, kur derlinga žemė, viską išbetonuoja“, – kalbėjo A. Latėnas.
Kaip „Bernardinai.lt“ kalbėjo Kauno kamerinio teatro vadovas S. Rubinovas, „Lietuvos valdžia mano, kad be kultūros žmonės gali išgyventi. Toks požiūris vyravo visus Nepriklausomybės metus. Švietimas ir kultūra – dvi sritys, ant kurių stovi pasaulis, todėl būtent šios sritys Lietuvoje jau turi tapti prioritetinės.
Pasak S. Rubinovo, mūsų valdžioje trūksta žmonių, kurie išties mylėtų kultūrą ir suvoktų jos naudą visuomenei. Taip pat ir švietimo sistemos trūkumai. „Mes jau galime akivaizdžiai justi pasekmes to, kaip visą Nepriklausomybės laikotarpį politikai į kultūrą bei švietimą žiūrėjo pro pirštus, o į kultūros bei švietimo darbuotojus – tik kaip į dykaduonius prašinėtojus.
Mūsų valdžioje tiesiog trūksta humanitarinio mąstymo, tad šiandien didžiausias klausimas yra štai koks – mes imame kalbėti apie savo problemas, tačiau ar bus, kas supras mūsų kalbėjimą“, – baiminosi S. Rubinovas.
