Mindaugas Klusas
Teatro judėjimas „No Theatre" naująjį sezoną rugsėjo 17 dieną pradės spektakliu „No Awards". Tačiau labiausiai susitelkta į amerikiečių rašytojo Chucko Palahniuko romano „Nematomi monstrai" inscenizaciją, kurią režisuoja Vidas Bareikis. Mados, grožio ir reklamos imperiją talžantis, bjaurias jos grimasas nuo veidų plėšiantis spektaklis mėgina keisti Lietuvos teatro madas.
Patekęs į vasarį atidaryto Audiovizualinių menų industrijų inkubatoriaus (AMII) salę Bareikiškėse, kur repetuojami „Nematomi monstrai", gali pamanyti esąs Larso von Triero „Dogvilio" filmavimo aikštelėje. Kreida ant grindų nupieštas mados pasaulio altorius - podiumas. Išskleistas visas buities inventorius - sulčiaspaudė, stalai, palatos gultas, kėdės, atstojančios automobilio saloną. Ir ekranas, tiesiogiai transliuojantis spektaklio vyksmą. Mintis apie „Dogvilį" neapleidžia ir vėliau, matant, kaip keisdamas vietą veiksmas pamažu užvaldo visą salės kvadratą. Aišku, spektaklio vaizdas per premjerą spalio 8-ąją bus neatpažįstamai pasikeitęs. O kol kas krikšto žvakę deramai atstoja tušinukas, svarmenis - puodeliai, šeimos relikvijų skrynelę - apdaužyta kanceliarinė dėžė.
Penkios gracijos
Pirmame „No Theatre" spektaklyje pagal Ch.Palahniuko romaną „Kovos klubas" šėlo vyriški gaivalai, liejosi kraujas ir prakaitas, o naujasis tvinksi moteriška energija. Tiesa, kiek ji moteriška, paaiškės per spektaklio kulminaciją. Ch.Palahniuko veikėjas, grožio industrijos pateles, kuria penkios aktorės. Lietuvos teatre debiutuojanti dainininkė Jurga Šeduikytė ir Elzė Gudavičiūtė dalijasi modelio Šenon Makfarland vaidmeniu. Pirmoji pasakoja šios herojės gyvenimo istoriją, vaidina vaikystės, paauglystės epizodus, scenas prieš lemtingą įvykį greitkelyje. Antroji įkūnija Šenon po jo - suluošintą šūvio, netekusią žandikaulio. Tokiu būdu iš talentingos aktorės orkestruotės atimamas vienas žaviausių jos instrumentų - balsas. Tačiau E.Gudavičiūtė yra sakiusi, esą jai pakaks ir vualiais neuždengtų akių. Bene didžiausias krūvis teks iš motinystės atostogų grįžusiai ir scenos išsiilgusiai aktorei Emilijai Latėnaitei-Bieliauskienei: ji - supermadinga vakarėlių mergaitė Brendi Aleksander, modeliams nutikusios istorijos femme fatale. Svarbų vaidmenį toje istorijoje atliko Šenon ir Brendi bičiulė, modelis Evi Kotrel. Ją įkūnija ilgakojė Eglė Špokaitė. Moterų ansamblį, paryškindama jo gracingumą, pabaigia balerina Simona Paciukonytė.
Trigalvis transvestitas
Aktorė Aldona Vilutytė kuria bene tris personažus - seselės Katerinos, ponios Leonardos Kotrel, kartais pavaduoja Pasakotoją. Šenon tėvus vaidina aktoriai Dalia Overaitė ir Vaidotas Martinaitis. Vyrų vaidmenys - ne pagrindiniai, nors spalvų nestokoja. Homoseksualių polinkių turintį detektyvą Manusą Kelį „atlieka" Dovydas Stončius. Dar veikia „trigalvis" personažas Rea seserys - vyrų transvestitų grupė. Ją įkūnija aktoriai Ainis Storpirštis, Vainius Sodeika ir Dainius Tarutis.
Štai ir visa sudėtis, jei neminėsime paties režisieriaus, kuris žada būti aktyvus, pristatyti spektaklį publikai, nekart įsikišti į jo veiksmą. Beje, yra dar vienas nebylus „aktorius" - operatorius Jonas Tertelis. Jo filmuojami vaizdai bus tiesiogiai rodomi ekrane.
Dievo televizija
Režisieriui V.Bareikiui įžvalga apie „Dogvilį" atrodo teisinga tik iš dalies. „Vis dėlto tai kino filmas, sudarytas iš atskirų epizodų, sudėliotas montažinėje. O mes turime ekraną, pagal romaną - „Dievo televiziją", kuriame ir vyksta visas veiksmas. Operatoriaus Jono užduotis nufilmuoti, kaip sakome, vieno kadro filmą, - LŽ dėstė V.Bareikis. - Keturis penktadalius spektaklio laiko leidžiame stebeilydamiesi į ekraną. Tai įdomiau, tai patraukia. Svarbu nebūti nuobodiems, nes Dievas perjungs kanalą." Žiūrovai gauna progą žiūrėti filmą ir tuo pat metu stebėti, kaip jis kuriamas.
Tokio, kinematografinio, teatro patirties jau turi aktorė D.Overaitė. Tiesa, Gintaro Makarevičiaus ir Anetos Anros spektaklyje „Katinas Temzėje" ji matoma tik vaizdo įraše. „Svarbu sutikti vyresnių žmonių, kurie yra lankstūs, ieškantys. Manau, Dalia su Vaidotu čia jaučia didžiausią kaifą. Atvažiuoja į inkubatorių, „režisieriaus sodybą" (Bareikiškių kaimas, - aut.), eksperimentuoja nauja teatro forma. Jiems tai nauja, neįprasta, įdomu", - motyvus, kodėl rinkęsis šiuodu aktorius, vardijo V.Bareikis.
Skalpelio ašmenimis
Stebint „perbėgą", pirmąjį mėginimą susieti visas scenas, aplankė įspūdis, jog personažai čia vaikšto peilio ašmenimis. Tiksliau būtų sakyti chirurginio skalpelio briauna. Istorija neįtikėtina, ironiška, net perversiška. Veikėjai stačiai pjausto save į gabalus iki visiško susinaikinimo. „Siaubinga, beviltiška Ch.Palahniuko Amerika", - pagalvojau. Nejau režisierius mano, kad ne tik Bareikiškėse, bet ir kitur Lietuvoje, dedasi panašūs dalykai? „Praėjus penkiolikai metų po Ch.Palahniuko romanų, tie reiškiniai ateina ir į Lietuvą. Žinoma, mastai gerokai menkesni. Tačiau vartojimo, savęs kūrimo, narciziškumo kultas sprogsta būtent šiuo metu, - tvirtino V.Bareikis. - Pasakysiu daugiau: plastinės chirurgijos, seksualinių mažumų ir panašios temos - ant bangos. Būgštauju, jog žiūrovai ims kalbėti, esą tyčia dabar pasirinkome tokią medžiagą. Taip nėra. Romanas jau seniai gulėjo ant mano stalo. Į spektaklį ėjau ilgai." Perskaitęs abu ukrainiečių kilmės rašytojo romanus režisierius prisipažino kurį laiką dvejojęs dėl „Kovos klubo", tačiau tvirtai žinojo, jog imsis „Nematomų monstrų". Nesvarbu, kaip kenčia kūrinio personažai, jie visi, pasak režisieriaus, trokšta vieno paprasto ir gana banalaus dalyko - meilės. „Mylėk mane! Padarysiu viską - pasikeisiu nosį, išsilyginsiu raukšles, pasididinsiu krūtinę, net iš moters tapsiu vyru - tik mylėk mane!" - rėkia jie.
Atviri užkulisiai
Jau ne pirmąkart „No Theatre" deklaruoja siekį „išjungti teatrą", jo konvencijas, vengti teatrališkos vaidybos. „Aktorių dėmesys šiame spektaklyje nesiekia žiūrovų. Aktoriams nereikia „paduoti" iki salės paskutinės eilės. Dėmesio ratas jiems užsiveria ties vaizdo kamera. Ir viskas. Per patį „Nematomų monstrų" vyksmą šalia aktorių matysime visą techninę komandą - garso operatorius, kurie transliuos jų balsus, grimuotojus - jie parengs aktorius scenai. Užkulisiai bus atviri", - aiškino V.Bareikis. Žiūrovų laukia tikras, tiesiogiai transliuojamas realybės šou.
Spektaklio kūrimą remia žinomas sporto ir sveikatingumo klubas. Aktorės jame nuolat mankštinasi, lieja prakaitą, kad atitiktų negailestingus modelių standartus. Tai vėlgi primena kino pramonę, aktorius, kurie, nelygu vaidmuo, turi priaugti arba numesti svorio.
Romanas teatro kalba
Pasak sceninės adaptacijos autorės G.Labanauskaitės, C.Palahniuko romanas parankus pačioms įvairiausioms interpretacijoms. Prieš metus su režisieriumi jiedu sudėliojo pagrindinius draminio teksto akcentus. „Palikau tas scenas ir dialogus, kurie mums atrodė reikšmingesni. Išverčiau romaną į „teatro kalbą", adaptavau tekstą pjesei", - LŽ pasakojo dramaturgė. Kitas, repeticijų tarpsnis, parodė, kokie pakeitimai joje būtini.
Kūrybinio proceso, pasak G.Labanauskaitės, būta itin įdomaus. Ji domėjosi ne tik tekstu ir adaptacija, bet ir pagalbine, vaizdo medžiaga, reklama. „Teko iš esmės pasidomėti popkultūra", - sakė ji. Prašoma įvardyti pagrindines kūrinio temas dramaturgė jų nenorėjo atskleisti. „Jos svarbios spektaklio finalui, netikėtam siužeto posūkiui. Tačiau esminis dalykas - savikūra, tapatybės, asmeninės mitologijos kūrimas. Pasaulyje dabar vyrauja kūno kultas, vartotojiška kultūra ir tuštumos, beviltiškumo jausmas", - teigė G.Labanauskaitė.
Spektaklio scenografiją kuria Edita Valaitė, turinti patirties apipavidalinant pramoginius renginius. „Pamaniau, jog tokiam spektakliui - madų šou - reikėtų netradicinio požiūrio, atitinkamo dailininko", - sakė režisierius. Kūrėjams taip pat talkina modelių agentūros vadovė Renata Mikailionytė.
Spektaklis „No Awards" - fiktyvių apdovanojimų forma sukurtas vaidinimas. Jame aktoriai gaus neegzistuojantį apdovanojimą ir sakys pačių per vasarą sugalvotą padėkos kalbą.
