Audrius Musteikis
„Gyvenimas yra stebuklas.„ Toks teatrologės Gražinos Mareckaitės, trečiosios vilniečių kartos atstovės, knygos „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ epigrafas gali pasirodyti plakatiškai nuogas - kol nesi pradėjęs skaityti.
Šimto dvidešimties puslapių leidinyje autorė sutalpina dalį savo atminties gigabaitų ir poetinį polėkį, iškalbius mažmožius ir juose atsispindinčius didelius įvykius, šeimos istoriją ir pilietinę poziciją, prieškario, karo, pokario Vilnių ir jo personažų margumyną, nuostabą dėl netikėtų visa ko sąsajų ir norą įžvelgti jų kuo daugiau. Ne taip svarbu tiksliai apibrėžti žanrą: prisiminimai, esė, etiudai, noveletės...
Siekiant išvengti apibrėžimų, paantraštėje pasakyta paprastai: Veidai ir vaizdai. Taip, tai ir albumėlis, dabar madingos kvadrato formos, jame pagarbiai sudėstytos nuotraukos taip pat byloja savo tekstą.
Pasakodama prabilti privertusias istorijas autorė vis paabejoja: ar bus įdomu. Be reikalo. Mokėjimas dėstyti sodriausią medžiagą visiškai įtraukia į svetimo gyvenimo peripetijas, kur buities džiaugsmus ir vargus lydi ženklai ir stebuklai. Turėdama šitiek papasakoti, autorė pati rodosi nepaprasta ir neeilinė. O gal kiekvienam duodama ir parodoma po lygiai, tik ne visi vienodai jaučia, skaito potekstes, turi valios aiškintis ir atsiminti?
Solidžių teatrologijos veikalų autorė, kritikė, dramaturgė G.Mareckaitė prieš keletą metų išleido knygą „Debesų karžygys. Legenda apie Praną Žižmarą„ - apie savo dėdę. Jau ten iškilo mums dar menkai pažįstamas prieškario Vilniaus siluetas. „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ mėgina jį dar labiau priartinti. Taip pat ir visą žiauriai lenkinamą Vilniaus kraštą. Apie tai daug papasakojama per mokytojų Veronikos Žižmaraitės ir Petro Marecko - autorės tėvų - portretus. Piešdama mamos pasaulį autorė taikliai nusistebi, kad vienut vienutėlėje fotografijoje kartais telpa daugiau informacijos nei moderniausioje kompaktinėje plokštelėje. Beje, tas šokančios V.Žižmaraitės atvaizdas netikėtai (o gal dėsningai?) pakliuvo į Lietuvos baleto istoriją.
G.Mareckaitės etiuduose Belmonto kalvomis kopinėja būsimasis rašytojas ir režisierius Tadeuszas Konwickis, Rasų kapinėse makabriškai pramogauja sovietų kareiviai šaudydami į paminklų fotografijas, šviečia Aušros Vartai, skamba Stalino epochos dainos, svaiginamai žydi kaštonai, siautėja Armija Krajova, Katynėje žūva dėdės Jono žmonos pirmasis vyras, prie Baltarusijos prijungiamos Vilnijos teritorijos, uždaroma Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia ir t. t., ir t. t. Tarsi Romainas Gary (irgi gimęs Vilniuje) apie poną Piekelny romane „Aušros pažadas", G.Mareckaitė papasakoja apie savo vaikystės kaimynę Pauliną... Tik po daugelio metų paaiškėja, kad tame pačiame vaizdžiame Rasų priemiestyje skursta artimos rusų rašytojo Vladimiro Nabokovo giminaitės, nuo svetimo ir nedraugiško pasaulio slepiasi skulptoriaus ir architekto Antano Vivulskio pusseserė... O G.Mareckaitė yra toji, kuri nuolat liudydama savo vilnietiškąją tapatybę sužino, nuspėja, nujaučia, išsiaiškina, randa trūkstamą dėlionės gabalėlį, sumezga nutrūkusias gijas, sapnuoja pranašingus sapnus, tiki sutapimais ir dangaus pranešimais. Gerai, kad ji sumanė tokią knygą. Tikėkimės, nepasibodės pajudinti ir atminties lentynose gulinčių jaunystės bei vėlesnių metų bylų.
