Sausio vidury į Nacionalinio operos ir baleto taetro sceną sugrįžta magiškoji Giacomo Puccini opera „Madam Baterflai", pastatyta garsaus britų kino režisieriaus Anthony Minghellos (1954-2008). Sausio 18 d. pagrindinį Čio Čio San vaidmenį atliks teatro primadona Irena Zelenkauskaitė, už šį darbą pelniusi „Auksinį scenos kryžių" ir „Operos Švyturį". Šiais metais jubiliejų švenčiančios solistės kūrybinėje biografijoje Čio Čio San yra vienas iš etapinių vaidmuo, prisodrintas individualių dainininkės atlikimo spalvų. Solistę kalbina Justa Adamonytė.
Jau nemažai kalbėta, rašyta apie režisieriaus Anthony Minghellos pastatytą Puccini operą „Madam Baterflai". Ir kiekvieną kartą, vėl sulaukus šio nepakartojamo grožio, elegancijos, ypatingai jaudinančio spektaklio, norisi jį žiūrėti dar ir dar kartą. Už Čio Čio San vaidmenį buvote apdovanota kone visais Lietuvos teatriniais prizais.
Labai troškau to vaidmens. Kai paaiškėjo, kad bus statoma „Madam Baterflai", Čio Čio San partija man nebuvo paskirta. Savo užsispyrimu ir likimo valia gavau ją.
Vokalinę partiją ruošiau visai savarankiškai, o darbą, repeticijas su režisiere ir choreografe Carolyn Choa prisimenu kaip stebuklą (tą patį pasakytų ir visi kolegos, dalyvaujantys spektaklyje): nepaprastai protinga, šilta moteris, atidi kiekvienam žmogui. Jai buvo svarbūs visi - ir pagrindinio vaidmens atlikėjas, ir mimanso artistas, nebuvo išskirtas nė vienas. Ji tiesiog skleidė ramybę, buvo labai jauku dirbti. Gal kam skambės banaliai - į repeticijas eidavome kaip į šventę.
O kas, pradėjus darbą, buvo visiškai netikėta?
Daugelyje matytų „Madam Baterflai" pastatymų tas „japoniškumas" būdavo daugiau iliustratyvus, „butaforinis". Šiame spektaklyje nuo pirmos minutės viskas be galo natūralu: ta rytietės moters eigastis, elgesys, laikysena, tie atsiklaupimai, nusilenkimai, rankų laikymas - operoje tai labai sudėtinga, nes vis dėlto operos pagrindas - dainavimas, o dainuojant visai kitaip valdomas kūnas. Taip ir norisi emociją, garsą išreikšti judesiu, norisi sau „padėti", pavyzdžiui, pakeliant ranką, o čia visa turėjau būti lyg kokone. Carolyn buvo režisierė choreografė, ji viską išaiškindavo ir parodydavo, kiekviena, atrodytų, smulkmena buvo išdailinama, užduočių - daugybė. Kaip šokėjas išmoksta kiekvieną šokio žingsnelį, taip turėjai išmokti kiekvieną judesį, susijusį su konkrečia fraze ar net garsu. Svarbus net kiekvieno pirštelio, plaštakų laikymas. Kinė Carolyn man, lietuvei, išaiškino Čio Čio San tragedijos esmę: japonei vyras yra viskas, lyg Dievas, nieko svarbesnio už jį nėra. Ir vaiko ji atsisako todėl, kad vyras taip nusprendė, ir tuomet nusižudo, nes daugiau jai nieko nebelieka. Kai viską išsiaiškini ir suvoki, daug lengviau pasidaro dirbti.
Myliu aš tą vaidmenį, jis man labai artimas. Ši partija reikalauja ir kameriškumo, ir lyrizmo, ir dramatizmo. Jos negali dainuoti tik balsu. Reikia visa esybe dainuoti.
Nė vienas dirigentas, nė vienas režisierius nežino, kas tavyje slypi, tik tu pats. Štai sportininkas, kuris prašo pakelti kartelę iki tiek ir tiek - jis žino, kad peršoks. Taip ir atlikėjas - jis jaučia, ką jis gali, tik reikia jam suteikti tą galimybę.
„Bravissimo"
