Į Adomo Jacovskio kūrybos albumą tilpo ne tik šio žinomo tapytojo ir scenografo dekoracijų eskizai, spektaklių nuotraukos, tapybos darbai, bet ir visas gyvenimas. Albumo viršelyje – tamsiai mėlyno fono paveikslas su amžinuoju A.Jacovskio tapybos personažu.
Šis Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, sukūręs scenografiją septynioms dešimtims spektaklių, kurių didelė dalis tapo Lietuvos teatro aukso fondu, savo 60mečio viešai nešventė.
Tarp scenos ir tapybos
Užtat „Lietuvos aido“ galerijos išleistas albumas – lyg menininko trijų dešimtmečių kelias. Su svarbiausiais to kelio ženklais – nuo Eimunto Nekrošiaus „Kvadrato“ ir „Pirosmani, Pirosmani“ iki Rimo Tumino „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Maskarado“, spektaklių muzikiniuose teatruose ir tapybos. Šiandien leidinys pristatomas Mažojo teatro kavinėje.
A.Jacovskio scenografiją šioje solidžioje knygoje aprašė teatrologė Audronė Girdzijauskaitė, tapybą – menotyrininkė Birutė Pankūnaitė, „Makbeto“ scenografijos Galvą, įkurdintą Europos parke, – teatro kritikas Vaidas Jauniškis. Knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis, Adomo brolis. Visa albumo „režisūra“ – paties A.Jacovskio. Pusę knygos dailininkas paskyrė scenografijai, pusę – tapybai.
Baltas studento eskizas
„Toks jausmas, kad nieko nepadariau“, – šyptelėjo A.Jacovskis, paklaustas apie jausmus, kurie užplūdo peržvelgus visą savo kūrybą. Bet skaičiai sako ką kita: septynios dešimtys spektaklių per trisdešimt metų. Vadinasi, daugiau nei du spektakliai per sezoną. Ir, kaip rašo A.Girdzijauskaitė, kai kurie jų, sukurti su Gyčiu Padegimu, E.Nekrošiumi, Jonu Jurašu ir vėliau – su R.Tuminu, yra šedevrai.
A.Jacovskis iki šiol prisimena, kaip dėstytojas, žinomas režisierius ir dailininkas Balys Lukošius sudirbo vieną jo studijų eskizą, darytą Ruggero Leoncavallo operai „Pajacai“. „Nupaišiau tokį baltą man labai gražų eskizą su itališku miestuku tolumoje. B.Lukošius priėjo ir subumbėjo: „Jacovski, čia Kalabrija, ne Sachara!“ Tik daug vėliau supratau, kad jis buvo teisus.
Dabar pats esu scenografijos dėstytojas ir iš savo studentų reikalauju, kad jie antrame kurse man nerodytų tuščios scenos ir neklausinėtų, ar aš prieš minimalizmą. Taip, aš ne prieš minimalizmą, bet ne antrame kurse“, – sakė A.Jacovskis.
Sunku atitrūkti nuo štampų
Po kelių scenovaizdžių, padarytų R.Tumino spektakliams Geteborge, Varšuvoje, Maskvoje, šiuo metu dailininkas kuria dekoracijas to paties režisieriaus „Dėdei Vaniai“, statomam J.Vachtangovo teatre. „Bus balta siena ir juoda siena. Viskas“, – būsimas dekoracijas apibūdino A.Jacovskis.
Sunkiausia, pasirodo, buvo atitrūkti nuo to, ką įprasta laikyti „čechovišku“ scenovaizdžiu, ir nuo to, kaip atrodė E.Nekrošiaus „Dėdė Vania“ su Nadeždos Gultiajevos dekoracijomis 1986 metais. O kokia yra čechoviška dekoracija? A.Jacovskis lengvai išvardijo teatro štampus: „A.Čechovo pjesėms paprastai daromos medinės dekoracijos. Tamsios lentos. Toks stereotipas labai čechoviškas. O W.Shakespeare´ui – skarda. Labai šekspyriškai atrodo“.
Saloje – kitoks gyvenimas
Vartydamas pirmąjį šimtą albumo „Adomas Jacovskis“ puslapių eini per teatro istoriją. „Katė už durų“ su didžiuoju lempos gaubtu, „Kvadrato“ juoduma, „Pirosmani, Pirosmani“ vitrina (sunaikinta!), „Ilgos kaip šimtmečiai dienos“ liūdnos eitynės su kupranugariu iš virvės ir Mankurto galva su styrančiais kuokštais, „Maskarado“ pūga.
Antrasis šimtas puslapių – tapybos reprodukcijos. Tai sala, kaip kadaise rašė menotyrininkė Gražina Kliaugienė, į kurią plaukiama ne atsipūsti, o gyventi kito, visiškai kito gyvenimo. Scenografija, pasak A.Jacovskio, taikomasis menas, o tapyba – poezija. Šiuo metu „Lietuvos aido“ galerijoje vyksta jo tapybos darbų paroda.
Galva – Europos parke
Kai kas iš A.Jacovskio kūrinių peržengė ir scenografijos, ir tapybos ribas. Atsitiko tai dėl to, kad teatrai baigė rodyti spektaklius. Koks dekoracijų likimas? Sąvartynas arba muziejus. Būna ir kitaip.
Operos ir baleto teatrui nustojus rodyti G.Verdi operą „Makbetas“ su garsiąja A.Jacovskio sukurta nukirsta Galva, dailininkas susitarė, kad ji bus priimta į Europos parką. Galva didžiulė – pro jos burną ir akiduobes galima landžioti, o padaryta ji iš įvairių atspalvių skardos. Scenai Galvą pagal A.Jacovskio maketą meistravo net keturi skulptoriai. Europos parkui ją atkūrė scenos darbininkai. Iš to paties teatro į gyvenimą nužengė ir A.Jacovskio sumanytos Rankos.
Baigus rodyti I.Stravinskio baletą „Šventasis pavasaris“, patiems scenos darbininkams pagailo penkių žmogaus ūgio plaštakų, dažytų aukso spalva. Vienas darbininkų tomis gigantiškomis rankomis papuošė savo motinos namų kiemą. O dabar jas pasiskolino Druskininkų teatro festivalis – raudonai perdažytos rankos tapo festivalio simboliu.
„Toliau dirbu teatre, tik dabar dažniau ne Lietuvoje, o užsienyje, dėstau Vilniaus dailės akademijoje ir tapau tą patį vieną paveikslą“, – rašo A.Jacovskis knygos pabaigoje.
Tamsos karaliaus vaizdai primena haiku
R.Tuminas, su kuriuo dailininkas ir scenografas A.Jacovskis bendradarbiauja jau daugiau nei dešimt metų, vadina jį Tamsos karaliumi. „Tamsos, iš kurios jis „išmeta“ svarbius scenai dalykus. Labai stiprus yra jo misticizmo, gogoliškos pasaulėjautos pojūtis. Taip pat jis turi pavojingos zonos grožio pojūtį“, – įsitikinęs R.Tuminas. Pasak teatrologės A.Girdzijauskaitės, A.Jacovskis – indivi dualus ir lakoniškas kūrėjas, mokantis glaustai reikšti mintis ir jausmus – lyg haiku posmelyje.
A.Jacovskio darbų turi įsigiję Lietuvos muziejai, Maskvos Tretjakovo galerija ir A.Bachrušino teatro muziejus, Pasaulio banko meno kolekcija Vašingtone.
