Skaudūs praradimai, tarsi šiurpūs tornadai su įžymiais mūsų krašto kultūrai vardais ligi pašaknų niokoja mums brangių meno žmonių gretas. Lyg žiauraus karo laikais be atvangos atsisveikiname su mėgiamais menininkais. Šit žiedams nespėjus nuvysti ant naujai supilto Algimanto Masiulio kapo, vėl šalimais žvanga kastuvai ruošdami amžinąjį guolį jo jaunesniajam kolegai, scenos partneriui, gausios teatro gerbėjų auditorijos numylėtiniui Viktorui Šinkariukui.
Gerklėje įstringa juodos žinios genami žodžiai: „Sustok, Viktorai, kur skubi?.. Dar per anksti...dar daug darbų nenuveiktų, troškimų neišpildytų...“. Deja. Lemtis savo ribą brėžia.
Regis, visai čia pat tos dienos, kai Tu, dailus ir jaunas, pradėdavai garsųjį Jono Jurašo spektaklį „Barbora Radvilaitė“, Dailininko vaidmenyje atrišdamas apdulkėjusius tautos istorijos turtus, plačiu mostu prikeldamas juos visuotinei patirties pamokai vardan sėkmingos krašto ateities. Galiu paliudyti, kad nuo anos akimirkos įsigijai palankių savo talento gerbėjų ir kritikų būrius, kurie nuoširdžiai džiaugėsi Tavo sėkmėmis ir sielojosi dėl praradimų visą kūrybinį gyvenimą. Tas nuoširdumu ir išskirtiniu talentu nužymėtas kelias buvo stebėtinai našus. Geriausi Tavo kūrybiniai darbai tikrai puošia Lietuvos teatro Aukso fondą. Originalūs, drąsūs ir įtaigūs – liudijantys Tavo asmenybės galias.
Ypatingai gražiai išsiskleidei režisieriaus Jono Vaitkaus spektakliuose: Klajūnas – Evaldo Ignatavičiaus ir Jono Vaitkaus „Svajonių piligrime“, Aleksandras – Maksimo Gorkio „Paskutiniuosiuose“, Adolfas – Augusto Strindbergo „Kreditoriuose“, Bolindbrokas – Williamo Shakespeare‘o „Ričarde II“...
Atskirai reikia minėti Tavo subrendusios aktorinės meistrystės šedevrus – Pontijaus Piloto ir Bazarbajaus sceninius paveikslus Čingizo Aitmatovo „Golgotoje“. Ne kartą filmuotis Tave kvietė įvairios kino studijos – ir tai Tau sekėsi. Išmėginai save režisūroje – 1994 metais scenoje įgyvendindamas sūnaus Tomo pjesę „Kuvada“, o režisūrinį, aktorinį ir dailininko darbą Nikolajaus Koliados „Ragatkėje“ visada pripažinai kaip atmintiną ir mielą.
Liūdna. Gyvenai tik pirmuosius savo septintojo dešimtmečio metus. Klastinga negalia, kilusi iš lengvai pamirštamų pseudo bohemos nuotykių, virto juoda angimi, ir Tu jos nugalėti neįstengei...
Niekaip negaliu pamiršti kadaise gastrolėse praleistų mūsų bendrų kūrybinių valandėlių, kai Tu drožinėjai savo mirusiai Motulei medinį paminklą, aš kažką rašinėjau prie Mūšos ar Nemuno krantų... Nemunas juk visada Tau liūdesį keldavo – tai jo vandenyse žuvo tavo Tėvelis, kurio taip ir nespėjai pažinti.
Ir štai...metas atsisveikinti. Pavargai, brolau. Tebūnie šviesus Tavo atilsis.
Teatro kolegų ir bičiulių vardu
Antanas Žekas
