Pantomimos pradininko, avangardisto, 7-ojo dešimtmečio legendos Modrio Tenisono kūrybinė biografija Lietuvoje bene labiausiai susijusi su Kaunu ir Kauno dramos teatru. Čia prabėgo itin reikšmingas kūrybos laikmetis (1967-1970). Deja, staigų kūrybinį pakilimą lydėjo negailestinga atomazga, - po 1972 m. Romo Kalantos susideginimo, šio įvykio liudininkas Modris Tenisonas buvo priverstas pasitraukti iš Lietuvos.
Nepaisant to, kad palikus Kauną, trupė išsibarstė, Modris Tenisonas išvyko į Maskvą, o vėliau apsistojo gimtojoje Rygoje, jo palikimas buvo saugomas spektaklius mačiusių žiūrovų ir jo bičiulių prisiminimuose. Menininko kūrybinis palikimas taip pat tyrinėtas moksliniu lygmeniu.
Įžvalgomis apie menininko kūrybinį palikimą ir reikšmę dalijasi VDU Teatrologijos katedros vedėjas, Nacionalinio Kauno dramos teatro Meno vadovas Edgaras Klivis.
„Kai miršta garsus menininkas, aplanko pojūtis, kad miršta epocha, bet su M. Tenisonu yra priešingas jausmas, - kad su juo prasideda epocha, nes tai, ką jis pradėjo 7-ajame dešimtmetyje, tik įsibėgėja. Sovietmečiu jo įkurtas teatras vadintas pantomimos teatru, nes buvo reikalaujama aiškiai įvardyti žanrus. Šiandien, ko gero, nespaustume M. Tenisono teatro į pantomimos teatro apibrėžimo rėmus, o vadintume jį fiziniu teatru ar postdraminiu fiziniu teatru. Galima sakyti, kad jis tą teatrą išpranašavo dirbdamas ir eksperimentuodamas Kauno dramos teatre. Tai vyko per fizinio teatro eksperimentus, kuomet aktoriai dirbdavo po 12 valandų šlifuodami vieną judesį iki tobulybės. Taip pat tą įrodė savo eksperimentiniais spektakliais, į kuriuos jis įtraukdavo papildomas priemones, pavyzdžiui, skaidres, garsą, žmogaus balsą. Išpranašavo ir savo performansais, kuriuos atlikdavo kartu su džiazo atlikėjais, muzikinio teatro atlikėjais, pasirodymais dailės galerijose. Unikali jo veikla su kino kūrėjais ir fotografais Vitu Luckumi ir kitais. Šiandien tai vadintume performansais, pantomimos aktorių improvizacijomis. Dar reiktų pridurti, kad Tenisonas buvo tikras avangardistas, niekada nesikartojo ir nekartojo - jo teatras buvo vienintelis avangardinis projektas sovietiniame teatre Lietuvoje. Negalima pamiršti ir Modrio Tenisono trupės įsiliejimo į Jono Jurašo režisuotą spektaklį „Mamutų medžioklė“ pagal Kazio Sajos pjesę. Būtent Jonas Jurašas pakvietė trupę į Kauną. Manyčiau, spektaklį „Mamutų medžioklė“ dėl pantomimos trupės aktorių dalyvavimo galima laikyti pačiu įdomiausiu sovietinio laikotarpio spektakliu. Kaune Modris Tenisonas pastatė keletą pantomimos spektaklių, kurie paskleidė legendą apie trupę, juos mėgo jaunimas“, - sakė E. Klivis.
Apie savo mokytoją režisierių mintimis pasidalijo ir aktorė, teatro pedagogė Elena Savukynaitė:
„Tenisonas buvo neeilinis žmogus, likimo atblokštas į Lietuvą. Manau, tai didelė sėkmė jam ir Lietuvos teatrui, juk jis įnešė naujas teatrines išraiškos priemones. Pradėjo jas diegti Vilniuje, o paskui ir Kaune. Jam pavyko nuo scenoje dominavusio buitinio realizmo pereiti prie įdomesnio, apibendrinto teatrinio paveikslo ir priemonių, kurios žiūrovams duodavo peno apmąstymams, suvokimui. Jos leido plėtoti sąlyginį teatrą, asociatyvinę kryptį. Žmogui kildavo skirtingos asociacijos, bet įtaigios ir emocionalios. Aš ir šiandien nedaug randu panašių pavyzdžių. Gal artimiausi būtų aktoriaus Rolando Kazlo teatriniai asociatyviniai ieškojimai, jo spektaklis pagal Donelaičio kūrybą. Svarbu paminėti, kad Tenisonas paruošė scenos judesio dėstytojų kartą. Šiuo keliu pasuko Edgaras Savickis, kuris netgi buvo įkūręs Pantomimos teatrą Klaipėdos Žvejų rūmuose. Aš dėsčiau judesį Muzikos ir teatro akademijos studentams, Giedrius Mackevičius daug pasiekė pasauliniame lygmenyje kaip režisierius ir dramos, ir judesio srityje. Modris Tenisonas sukūrė naują požiūrį į estetinį, grafinį judesio suvokimą. Jis vengė baleto pa. Mūsų kolektyvą jis lavino įvairiapusiškai; vyko dailės ir keramikos užsiėmimai, džiazo improvizacijos. Improvizacija - pats sudėtingiausias teatrinis veiksmas scenoje. Jis to labai siekė. Tai buvo Tenisono metodika. Modris Tenisonas - žmogus, asmenybė, kuris tikrai daug davė mūsų teatrui.“
Spektakliai:
Modris Tenisonas pantomimos trupę subūrė Valstybiniame Jaunimo teatre, į kurį pakvietė režisierė Aurelija Ragauskaitė. Po metų trupė pelnė teatro statusą.
Garsiausi menininko spektakliai: „Ecce Homo!“ (1967), „Sapnų sapnai“ (1968), „Saugokit peteliškę!“ (1969), „XX amžiaus capriccio“ (1970), „Koliažas“ (1971), taip pat dalyvavo spektaklyje „Mamutų medžioklė“ (1968). M. Tenisonas 2003 metais apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Pastaraisiais metais menininkas užsiėmė tapyba, scenografija, Latvijos teatruose dirbo judesio konsultantu.
NKDT informacija
