Knyga pilku viršeliu ir visai be iliustracijų - taip atrodo vienas svarbiausių šiuolaikinio teatro teorijos veikalų „Postdraminis teatras„. Vokiečių teatrologijos profesoriaus Hanso-Thieso Lehmano studijos lietuviškąjį vertimą išleido ir platina „Menų spaustuvė“ (išvertė Jūratė Pieslytė). Vokietijoje pasirodžiusi 1999 metais, per dešitmetį ši studija išversta į daugiau nei dešimtį kalbų.
„Bet dar ir neversta knyga iškart tapo vienu svarbiausių kritinių tekstų visoje Europoje", teigia lietuviškojo leidinio įžangos autorius teatro kritikas Vaidas Jauniškis.
Su V.Jauniškiu kalbėjomės apie tai, kam gali būti įdomus „Postdraminis teatras" ir kokiais matytais spektakliais Lietuvos teatro žiūrovų atmintis gali iliustruoti šią mokslinę studiją.
- Kodėl svarbu Lietuvoje turėti H.-Th.Lehmano „Postdraminio teatro" vertimą?
- Pasaulyje egzistuoja postdraminis teatras ir jo teorija. Iki šiol nėra sukurta naujesnė teorija, kuri būtų tiek apvertusi teatro pasaulį, tiek stipriai įtvirtinusi teatro autonomiją prieš literatūrinį teatrą, prieš dramą kaip literatūros žanrą.
Postdraminiame teatre tekstas - viena iš sudedamųjų spektaklio dalių. Ir tas tekstas nėra „aristoteliškas„: užuomazga, kulminacija, atomazga. Jis gali būti visiškai peizažinis, kaip Gertrude Stein („landscape play“). Tekstas kaip peizažas - žiūri, klausai ir grožiesi. Gali būti spektaklis ir visai be teksto, nes pats teatras turi savo tekstą - interdisciplininį. Gali būti teatro sukurtas tekstas.
Pradžia buvo XX amžiaus septintas, aštuntas dešimtmečiai - laikotarpis, kai pasaulyje virto viskas, o mes to neturėjome. Nepatyrėme nei hepeningų, nei performansų, nepažinome Jerzy Grotowskio, tik girdėjome truputėlį, šį bei tą sužinodavome apie Tadeuszą Kantorą.
Truputį galime atsikvėpti, kai kalbame apie dalykus, kurie atsirado devintame dešimtmetyje - esame ragavę labai nedideliais kiekiais tikrai išskirtinių postdraminio teatro reiškinių: LIFE (Christopho Marthalerio „Murx...„), „Sirenų“ (Heinerio Goebbelso „Haširigaki„), muzikos festivalių dėka - ar tai būtų vienintelį kartą vykusi „Musica ficta“, ar kasmet rengiama „Gaida".
- Prie kurių teatro menininkų H.-Th.Lehmannas savo studijoje dažniausia sugrįžta?
- Vienas iš jo mėgstamų herojų, kurį jis pasiima iš literatūros, yra Heineris Mülleris, nes jo jau patys tekstai yra postdraminiai. Kiti - Heineris Goebbelsas, Robertas Wilsonas (ypač), Tadeuszas Kantoras, Janas Lauwersas. Jie aiškiausiai susieja praeities teatrą su dabartimi. Vienintelis H.-Th.Lehmanno minimas lietuvis - Eimuntas Nekrošius.
- Ar Lietuvoje turime postdraminio teatro?
- Tai būtų dailininkės Vegos Vaičiūnaitės, Beno Šarkos darbai ir keletas atsitiktinių, nesistemingai vykusių hepeningų, akcijų, performansų. Jaunoji lietuvių teatro karta yra postdraminė iš prigimties, net neskaičiusi teorijų. Aktoriai patys kuria pjeses, t.y. savo vaidinamą tekstą, kaip „Atviras ratas". Jie nepasakoja istorijos, nepersikūnija į personažus.
Taip, „Atvirame rate„ jie vaidina save vaikystėje ir kitus tos vaikystės veikėjus, bet tai „vaidyba“ kaip, sakykim, smėlio dėžėje. Nesusitapatina , kaip moko Konstantinas Stanislavskis, ir nekomentuoja, kaip siūlo Bertoltas Brechtas. Jie tiesiog pateikia situaciją.
Arba Agniaus Jankevičiaus „Poliklinika" - jau kitoks vaidinimo principas, bet pjesė sukurta teatre. Trumpai tariant, Aristotelis nepakęstų tokių pjesių. Pagal jį tai būtų klaida. Nors H.-Th.Lehmannas įdomiai sako apie Aristotelį. Kad Aristotelis tik konstatavo esamą situaciją, bet vėlesni amžiai Aristotelio pastebėjimą padarė dėsniu, pavertė įstatymu.
- H.-Th.Lehmannas konstatuoja, kad teatras išsilaisvina iš Aristotelio dėsnių?
- Postdraminis teatras daug pasiima iš vizualiųjų menų. H.-Th.Lehmannas sako, kad vizualieji menai, muzika kur kas anksčiau ir toliau nuėjo pirmyn. Kūrėjai šitoje knygoje ras tokių pavyzdžių, kurie juos gali tiesiog padrąsinti kurti kitaip. Jie jau ir kuria kitaip, išsiveržia iš literatūrinio teatro Prokrusto lovos. H.-Th.Lehmanno knyga juos paskatins pasižvalgyti, koks įvairus teatras gali būti.
