Alvydas Januševičius
 |
| Pranas Piaulokas – Daktaras Jonas spektaklyje „Daktaras ir Mangaryta“ (2003). Lietuvos žinių archyvas |
Jo netektį visi išgyveno daugiau tylėdami nei
daugiažodžiaudami. Dalydamiesi prisiminimais nesišvaistė bereikšmėmis
detalėmis, nes šio žmogaus gyvenimas buvo kupinas didžių dalykų.
Šiaulių dramos teatro aktorius Pranas Piaulokas gegužės 12 dieną išėjo
į amžinybę.
„Apie Praną parašyk gerai – daugiau nieko
nereikia“, – sakė Šiaulių dramos teatro vestibiulyje sutiktas aktorius
Sigitas Jakubauskas, kartu su kitais gedintis kolegos ir draugo, scenos
įžymybės ir tiesiog žmogaus – P.Piauloko.
Bulvės iš tos pačios keptuvės
Aktorius
Vladas Baranauskas P.Piauloką mena dar nuo studijų laikų, todėl po jo
netekties mintis dėstyti stengėsi labai atsargiai: „Apie šį gražų žmogų
visi pasirengę prirašyti kalnus tiradų ar net knygą. Atsiras tūkstantis
ir vienas žmogus, kuris dėsis jį geriausiai supratęs. O gal reikėtų
kitaip – gyventi garsiai, o mirti tyliai. Gal reikėtų žmogui tiesiog
leisti ramiai išeiti.“
V.Baranauskas su P.Piauloku – tuometinės
Lietuvos konservatorijos bendrakursiai. Ketverius metus jie gyveno
viename kambaryje. Iš tos pačios keptuvės valgė bulves. Lenktyniaudavo
– kuris atras ir perskaitys daugiau gerų knygų. P.Piaulokas buvo
vienintelis kurso draugas, V.Baranauskui rašęs laiškus į armiją.
V.Baranauskas – draugas, kuris budėjo prie velionio paskutinėmis jo
gyvenimo valandomis.
„Pavydžiu sau“
S.Jakubauskas
Šiaulių dramos teatre dirba jau 31 metus. Visą šį ilgą laiką scenoje,
užkulisiuose ar gastrolėse jis buvo kartu su P.Piauloku. „Man daug kas
gali pavydėti, kad scenoje teko dirbti su P.Piauloku. Aš pats sau
pavydžiu. Jis buvo tikras dramos teatro žmogus – profesionalas. Jame
žmogus ir aktorius – neatskiriamos sąvokos“, – pasakojo S.Jakubauskas.
Aktorius
prisiminė ne vieną akimirką, kai su P.Piauloku juokėsi iki ašarų:
„Kartą Pranas užmiršo tekstą. Dar blogiau – eiliuotą. Tačiau nesutriko,
čia pat neužsikirsdamas sukūrė kitą – panašų. Žiūrovai nieko net
neįtarė.“
Anot S.Jakubausko, P.Piaulokas spektakliams rengdavosi
labai kruopščiai, kiekvienam galėtų būti pavyzdžiu. Tačiau ir tada buvo
linksma – P.Piaulokas prieš spektaklį tekstą kartodavo vaikščiodamas.
Sukdavo ratus ir kartodavo žodžius. Stabteli, prisimena ir vėl eina,
visiškai įsijautęs į teksto prasmę. „Kartais būdavo, kad užkulisiuose
juokdavomės susiriesdami. O iš ko – nežinia“, – liūdnai šypsodamasis
prisiminė aktorius. – Esu laimingas, kad teko su juo dirbti.“
Frankas
 |
| Altoumas – Pranas Piaulokas su dviem Turandot – Monika Šaltyte ir Marija Korenkaite. ŠDT archyvas |
„Mes
jį vadindavome Franku. Ne nuo Franko Kruko. Jo vardas taip skamba
prancūziškai. Pranas neblogai kalbėjo šia kalba“, – dalijosi
prisiminimais aktorius V.Baranauskas. Paskutinėmis velionio gyvenimo
valandomis V.Baranauskas ilgai budėdavo prie jo lovos ir
šnekučiuodavosi. „Kalbėjome apie alpulį keliantį vasaros karštį. Apie
spektaklių kvapą – tiesiogine ir perkeltine prasme. Pranas prasitarė,
kad šiuolaikiniai spektakliai kvepia šešiasdešimtaisiais. Paklausiau:
„Pranai, gal nori ką nors prieš akis matyti, gal tau ką nors
paskaityti? Atsakė, kad nereikia. „Rytoj dar ateiti, ar nori pabūti su
savo mintimis? – Ateik.“
Bendrakursiai prisiminė, kaip kartu
svečiavosi P.Piauloko gimtinėje Endriejave, Klaipėdos rajone: „Vartėme
prieškario žurnalus, gėrėme kubietišką romą, maudėmės ežere, valgėme
paprastą jo tėvų maistą. Tada Pranas skaitė Jono Aisčio kūrybą. Iš kur
tais laikais jos gavo?“
Unikalus faktas – aktorius P.Piaulokas
nuo 1969 metų be pateisinamos priežasties yra praleidęs tik vieną
repeticiją. Nors V.Baranauskas ir šiam atvejui turi pateisinimą –
aistra jūrai: „Ne meilė, o aistra. Per atostogas nuo pat pirmos iki
paskutinės dienos jis būdavo prie jūros. Ir tą repeticiją jis praleido
dėl jūros. Dar vienas jo pomėgis buvo gėlės. Jis puikiai susigaudydavo
rūšių margumyne, atvirai grožėjosi žiedais, kvapais, spalvomis.“
Atpažintas gatvėje sunerimdavo
V.Baranauskas
su P.Piauloku kartu nuo 1965-ųjų, kai įstojo į Lietuvos konservatoriją.
Vėliau kartu buvo „ištremti“ į Šiaulius – nuostabią Putinų gatvę, kur
tada buvo dramos teatras. Nuo pat pradžių P.Piaulokas įrodė, jog yra
tikras profesionalas, į mažiausią vaidmenį žiūrintis su didžiule
atsakomybe.
Spektaklyje „Aštuonios mylinčios moterys“
P.Piaulokas pasakė dvi ar tris menkas frazes. „Jis ateidavo anksčiau.
Kartodavo žodžius. Kantriai sėdėdavo ir laukdavo savo eilės. Tai, ką
jis atiduodavo žiūrovui, turėjo būti nepriekaištinga. Jam nebuvo
didelių ir mažų scenų – visos tarsi svarbiausios“, – pasakojo
V.Baranauskas.
Pažinoję P.Piauloką greitai suprasdavo, kad šis
žmogus visiškai nepakentė vulgarumo. Atpažintas gatvėje jis
sunerimdavo, nes privatus aktoriaus gyvenimas turi būti šiek tiek
užslėptas. Scenoje būk atviras iki beprotybės. O gyvenimas – paslaptis
tiems, kurie jame nedalyvauja.
Savo dideliu supratingumu
P.Piaulokas gerbė visus, kurie jį supo, – draugus, kolegas. Gerbė ir
nemėgstamus aktorius, ir režisierius.
Grandas
„Kėdainių
restorane sėdėjo Pranas vienas, – linksmą nutikimą prisiminė velionio
kurso draugas. – Jau rūkė kelintą cigaretę BT, tačiau padavėjas dar
nepriėjo. Atėjome mes, užsisakėme, pavalgėme. Ir tik tada prie Prano
priėjo padavėja ir atnešė meniu. Pranas iš tų nervų išsitraukė dar
vieną cigaretę, nejučiomis padėjo ją į peleninę, brūkštelėjo degtuką ir
bandė prisidegti... nesamą cigaretę. Stebėję šią miniatiūrą leipome
juokais.“
Visi šie gražūs prisiminimai iškilo iš atminties per
P.Piauloko laidotuves, į kurias susirinko daug kurso draugų. Į amžinybę
išėjo jau ne vienas P.Piauloko kartos aktorius. 85 metų režisierė
Aurelija Ragauskaitė prasitarė, kad reikėtų pastatyti paminklą. Kam?
Pranui? Ne – gal visiems, išėjusiems iš teatro.
„Visi buvome
tarsi susigūžę, nenorėjome labai garsiai šnekėti apie velionį. Tiesiog
jautėme: išėjo kiekvieno mūsų dalis", – kalbėjo V.Baranauskas. Jis
priminė, kad velionis buvo visų įmanomų scenos premijų jauniausias
laureatas. Ne tik Lietuvos, bet ir visasąjunginių. Žemaitis iki pat
šaknų, tačiau gražiausiai iš visų šnekėjo lietuviškai. Dievino knygas,
muziką ir gėles.
„Išėjo grandas“, – taip trumpai, anot V.Baranausko, šalies dramos teatras galėtų įvardyti šią netektį.
