„Viską darau spontaniškai. Tikrai nedvejojau ir ilgai nemąsčiau. Tikiu, kad geriau pabandyti ir gailėtis, nei gailėtis, kad nepabandžiau“, – sako aktorius Gytis Ivanauskas.
Kai visi jau nepriklausomybės metais baigę teatro mokslus aktoriai visaip bando išsikovoti etatą ar bent pusę jo kokiame nors teatre, jis elgiasi radikaliai priešingai ir plaukia į nepriklausomus vandenis.
Atėjo laikas
Gyčio Ivanausko teatro (GIT) susikūrimas nereiškia, kad vienas labiausiai užsiėmusių jaunųjų aktorių atsisakys vaidmenų kituose teatruose. Tiesiog atėjo laikas kurti pačiam – sau ir bendražygiams kolegoms ir būti atsakingam už tolesnį kūrinių likimą. „Svetimoje virtuvėje šeimininku nebūsi“, – taip pasvarstęs birželio mėnesį 25 metų aktorius įregistravo viešąją įstaigą.
Jau patirta, kaip teatrų repertuaruose paskęsta „ne savi“ spektakliai, jų išlikimą nebūtinai garantuoja ir jau atsiradusių nevalstybinių prodiusavimu užsiimančių organizacijų rūpestis - pritrūksta arba lėšų, arba ūpo, arba abiejų vienu metu. Bet kuriuo atveju kone visi įmanomi jaunųjų menininkų keliai slepia ne vieną rizikos faktorių. Tad kur kas smagiau drąsiai imtis avantiūros, ypač jei „yra kas veikti ir yra tam noro“, - tuo G.Ivanauskas neabejoja. Finansų naujagimis teatras ieško, stengiasi sudominti rėmėjus ir pasiryžęs imtis nelengvo paraiškų Kultūros ministerijai pildymo darbo.
Pirmasis GIT darbas – rugsėjo 11-ąją Vilniuje, Didžiojoje Nacionalinio dramos teatro salėje ir rugsėjo 20 dieną Kauno valstybiniame dramos teatre pristatomas valandos trukmės šokio spektaklis „Praba“. Teatro debiuto koprodiuseriai - Lietuvos šokio informacijos centras ir Kauno valstybinis dramos teatras. Didžiąją pinigų dalį teatrui steigti ir premjerai finansuoti (bendra sąmata - apie 25 tūkst. litų) skyrė patys teatro įkūrėjai.
Kas yra „Praba“?
„Prabos“ eskizas buvo parodytas šių metų „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje. 15 minučių ištraukoje pasirodę šokėjai Brigita Urbietytė ir Evaldas Taujanskis bei aktorė Edita Užaitė tapo naujojo teatro branduoliu. Bendraminčių aktorių, šokėjų ir kitų kūrybingų jaunų žmonių yra dar daugiau, tad vien „Praba“ teatras neapsiribos. „Dramos spektaklių pats nerežisuosiu, nes to nesimokiau, galiu kurti choreografiją. Ateityje kviesime režisierių, kad pastatytų nedidelės
apimties spektaklį“, - svarsto aktorius ir teatro vadovas.
Kiek būti „savoje virtuvėje“ leis užimtumas svetimose (didžiausias – paties G. Ivanausko) – nežinia. „Bet tik pasitaikys laisvesnis laiko tarpas – pulsim ir darysim", – žada G.Ivanauskas, mat artimiausiuose planuose – vėl šokio spektaklis. Beje, savo darbus kompanija rodys ne tik Vilniaus ar Kauno publikai. Siekiama aprėpti kuo daugiau Lietuvos ir galbūt užsienio scenų.
Kas yra „Praba“? „Man labai patinka, kai to klausia. Praba – aukso kiekio lydinyje matas. Bet tam, kad ją pamatytum, reikia daiktą pavartyti, įsižiūrėti į vidinę jo pusę. Mes kalbame apie žmogaus vertę, gėrio, šilumos kiekį jo „lydinyje“, – pasakojo spektaklio autorius. Beje, G.Ivanauskas pats sukūrė ir „Prabos“ scenografiją.
Spektaklyje skambės Ennio Morricone, Guido ir Maurizio de Angelis, Fritzo Kreislerio, Antonino Dvorako, Piotro Čaikovskio ir tradicinė Indijos muzika.
Žodžiu, jaunystės entuziazmu užsikūręs teatras bent jau kol kas nebijo nei didelių scenų nuomos (dėl kurios nuolat skundžiasi labiau patyrę nepriklausomi kolektyvai), nei kitų problemų, viską daro nuosekliai, išsamiai ir su tikrų estetų kruopštumu: jau sukurtas logotipas, interneto svetainė, bus plakatų, lankstinukų ir visko, ką privalo turėti teatras.
