Birželio pabaigoje Lietuvoje ne pirmą kartą viešėjo viena žymiausių Danijos šokio asmenybių, šokėjas ir choreografas Andersas Christiansenas. 44 metų menininkas sukūrė turi daugiau nei 25 spektaklius, jis aktyviai kuria ir lieka ištikimas „Danijos šokio enfant terrible“ įvaizdžiui. Nors menininkas teigia, kad pedagoginė veikla nėra jo pašaukimas ir moko retai, į Vilnių jį šiemet atviliojo pasiūlymas dėstyti kompoziciją šiuolaikinio šokio profesionalams vasaros šokio mokykloje „Vilniaus šokio spaustuvė ’08“.
Šokį, kaip esminį gyvenimo užsiėmimą, atradote gana vėlai. Kaip tai atsitiko?
Kai pradėjau šokti, man buvo 21-eri. Mane sudomino vienas šokėjas iš JAV, kuris vadovavo šiuolaikinio šokio seminarui Danijoje. Tada ir pradėjau domėtis šokiu, ieškoti, kur galėčiau tobulintis. Turbūt iki tol šokis man asocijavosi tik su baletu ir mažomis mergaitėmis rožinėmis suknelėmis. Nemaniau, kad tai man. Bet menais domėjausi dar mokykloje. Man patiko keramika. Daugelis mano bendraamžių tuomet norėjo būti menininkais. Tad ir aš nebuvau išskirtinis. Tačiau tam tikra prasme mano pasirinkimas vis dėlto buvo neįprastas. Nesu iš menininkų šeimos: mama yra mokytoja, o tėvas – inžinierius. Bet jie mane visą laiką labai skatino.
Danijos spauda Jus pakrikštijo enfant terrible vos užlipus į profesionalią sceną, ir šis apibūdinimas Jus lydi jau daugelį metų.
Jei norėčiau atsikratyti šios etiketės, galėčiau tai padaryti. Tiesiog tuomet, kai baigęs studijas grįžau iš Olandijos, vyko tai, ką galima būtų pavadinti šokio revoliucija. Tuo metu keitėsi šokio kūrėjų kartos. Per dvejus metus pasikeitė visa šokio scena, vieni pasitraukė, kiti atėjo. Iš dalies šiam virsmui įtakos turėjo ir pasikeitusi valstybinė politika. O mano kūryba nuo pat pradžių gana radikaliai skyrėsi nuo to, ką darė kiti. Mano kūriniuose buvo daug tamsių ir keistų dalykų, nuolat eksperimentavau.
Nežinau, ar tikrai apibūdinimas enfant terrible man tinka. Bet niekada nesistengiau daryti to, kas yra populiaru. Manau, kad jei mano publikai pasirodytų, jog stengiuos daryti ką nors populiaraus, ji supyktų. Kad ir kaip būtų, jau radau savo vietą ir vaidmenį Danijos šokio scenoje.
Ar tai, kad iš Jūsų tikimasi vienų ar kitų dalykų, nevaržo Jūsų, kaip kūrėjo?
Manau, ne. Visuomet darau tai, kas man įdomu. Sunkiau, kad mane visada lygina su manimi pačiu. Jei kuriu choreografiją grupei žmonių, ji lyginama su mano solo darbais. Bet kai esu scenoje vienas, esu aš. Kitų to negaliu išmokyti. Tarkim, buto šokyje tave išmoko tam tikros technikos, kurią gali tobulai įvaldyti. Aš tokios technikos neturiu. Kai esu scenoje, ten esu aš – su savo mintimis, asmenybe. Dažnai kritikai, aprašydami mano spektaklius, kurtus trupei, sako, kad jie silpnesni nei mano monospektakliai. Taip lyginami ir mano solo spektakliai. Jei pastatau tris trumpus solo kūrinius, žmonės sako: tas pirmas tai nieko vertas, o štai vidurinis buvo puikus.
Vienas skiriamųjų Jūsų spektaklių bruožų, kad juose laikas tarsi sustoja. Viskas vyksta labai lėtai. Kodėl?
Sunku matyti save ir savo kūrinius iš šono. Tiesiog darau tai, ką turiu daryt. Aš sąmoningai nenusprendžiu judėti lėtai. Tai tiesiog įvyksta. Žinoma, kaip žmogus, kaip šokėjas esu, koks esu. Netgi mokykloje, kai mūsų paprašydavo ką nors improvizuoti, būdavo žmonių, kurie stryktelėdavo, bėgiodavo, griūdavo ir vėl staiga keldavosi. O aš viską darydavau lėtai, švelniai. Matyt, tokia mano prigimtis. Be abejo, mano kūrybinei raiškai didelės įtakos turėjo buto šokis, taip pat ir Pinos Bausch darbai, kuriuos stebėdavau, kai mokiausi jos vadovaujamoje mokykloje. Pamenu vieną jos spektaklį, kuriame senutė sėdi ir mezga. Ir viskas. Daugiau nieko nevyksta.
Jūsų spektakliai yra labai vizualūs: kai kurie kritikai sako, kad jų neįmanoma priskirti vien šokiui – tai yra ir šokis, ir instaliacijos.
Nežinau, ar man sekasi sujungti skirtingas menų rūšis. Tačiau tam tikra prasme dirbu labai tradiciškai: turiu scenografą, kostiumų dailininką. Bet galbūt sąsaja su daile gimsta ir iš to, kad scenoje dažniausiai esu vienas – kiekviena detalė, subtilus judesys išdidinamas, išryškinamas.
Dažniausiai scenoje esate vienas. Kodėl taip dažnai renkatės monospektaklio formą?
Manau, kad monospektaklius suvokiu kaip esminius savo kūrybinei prigimčiai. Tačiau man patinka ir darbas grupėje. Kita vertus, man lengviau dirbti vienam. Ir nenuostabu – darau tai daug metų. Man sudėtinga kurti choreografiją grupei žmonių. Kai esu scenoje vienas, jaučiu, kur ir kaip turiu judėti. Perkelti tą jausmą iš vidaus į išorę, išsakyti ir perduoti kitiems kartais būna sunku. Dažnai žmonės šiuolaikinį šokį laiko vientisu dalyku, bet čia yra daug skirtingų grupių: šokėjai, choreografai, pedagogai, monospektaklių kūrėjai ar didelės trupės choreografai. Mes visi skirtingi. Svarbiausia, kad žmogus darytų tai, ką geriausiai išmano.
Lietuvoje lankėtės jau ne vieną sykį. Ką manote apie Lietuvos šiuolaikinį šokį?
Aš žinau nemažai, bet tai nėra tiek, kad galėčiau spręsti apie visą Lietuvos šiuolaikinį šokį. Mačiau nemažai lietuviškų šokio spektaklių, tačiau neišmanau to, kas verda viduje: koks yra teatras, kokios yra meno, egzistuojančio tarp šokio ir teatro, formos, kokios įtakos šokiui turi baletas ir atvirkščiai. Man trūksta informacijos, kad galėčiau susidaryti bendrą vaizdą. Man įdomu atvažiuoti į kitą šalį, pamatyti kokią trupę ir mintyse lyginti ją su panašia Danijos trupe. Labai dažnai galiu rasti beveik identiškus atitikmenis. Man patinka taip lyginti.
Lietuvoje matote nemažai užsienio trupių pastatymų. Danijoje tokios galimybės neturime. Atvežama nemažai užsienietiškų spektaklių, tačiau dažniausiai tai – teatro pastatymai. O šiuolaikinio šokio festivalių neturime jau beveik du dešimtmečius. Mes tarsi verdame savo sultyse, neturėdami galimybės deramai palyginti to, kas vyksta Danijoje, su užsienio procesais. Tai praradimas ir žiūrovams, ir kūrėjams.
 |
| A. Christiansenas pamokose Vilniuje. Nuotraukos iš Lietuvos šokio informacijos centro archyvo |
Lietuvoje įprasta manyti, kad Danijoje sukurtas šokio kūrėjams palankus valstybės finansavimo mechanizmas. Kaip jis veikia?
Valstybės paramos galime kreiptis kartą per metus – birželį. Paraiškos priimamos pastatymams, kurie bus realizuoti daugiau kaip po vienerių metų. Tarkime, jei teikčiau paraišką šį birželį, spektaklį statyčiau 2009–2010 m. sezoną. Rezultatai paskelbiami gruodžio mėnesį. Kai kurie teatrai ar trupės – jų nėra daug – gauna finansavimą ketveriems metams. Bet dauguma turi rašyti paraiškas kasmet.
Nemanau, kad ši sistema tobula. Danijos šokio kūrėjams svarbi institucija – Šokio namai (Dansens Huss), kuriuose yra 6 studijos, skirtos repeticijoms. Tie menininkai, kurie gauna teisę ten kurti, privalo dėstyti šokį mėgėjams. Jei Danijos kino kūrėjams suteikiamas finansavimas, jie nėra verčiami užsiimti dar ir pedagogine veikla. O kai kalbama apie šokį, vaikų ir mėgėjų mokymas tampa tarsi neatskiriama dalimi. Tokia sistema galioja ir skiriant finansavimą – iš mūsų netiesiogiai reikalaujama dėstyti, tam kad galėtume tęsti savo kūrybinę veiklą.
Ar galite išgyventi užsiimdamas vien kūrybine veikla?
Kaip choreografas esu žinomas ir, manau, – vertinamas. Bet kaip žmogus nesu turtingas. Jei norėčiau uždirbti daugiau, turėčiau imtis kitos veiklos, ne šokio. Galėčiau imtis pedagoginės veiklos ar įsidarbinti dideliame teatre, statyti miuziklus ir panašiai. Anksčiau teko bendradarbiauti su nacionaline baleto trupe, bet dabar jie yra visiškai užsidarę.
Aš didžiąja dalimi išgyvenu iš valstybės finansavimo. Dažniausiai prašau lėšų spektaklio pastatymui ir 12 parodymų. Ir, jei gaunu rėmimą, iš šių pinigų galiu išgyventi vienerius metus.
Esate nepriklausomas menininkas. Kai rodote savo spektaklius Kopenhagoje, kokias sąlygas Jums siūlo teatrai?
Tai priklauso nuo teatro finansinės situacijos, valstybės paramos. Vieni teatrai iš menininkų ima didesnius procentus, kiti – mažesnius. Bet paprastai tai yra pajamų, gautų už bilietus, procentai. Danijoje kūrėjai jokiu būdu neišgyventų iš pajamų už bilietus. Kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad reklamai išleidžiu daugiau, nei grįžta pardavus bilietus. Todėl sakau juokaudamas, kad iš tiesų galėčiau žiūrovams mokėti už tai, kad jie ateina.
Esant tokiai situacijai, ar nekyla noras sukurti pramoginį komerciškai sėkmingą spektaklį?
Manau, svarbiausia daryti tai, ką geriausiai moki.
Ar visuomet gaunate valstybės finansavimą pastatymams?
Ne. Kartais gaunu pusę sumos, kartais – du trečdalius. Trūkstamą dalį dar galima gauti iš privačių rėmėjų ar fondų. Tačiau šios galimybės yra ribotos. Turbūt taip pat, kaip ir Lietuvoje. Dažnai sakoma, kad reikia daryti taip, kaip JAV – ten kultūrą remia verslas ir privatūs asmenys. Tačiau tam reikia keisti visą sistemą.
Kaip sutikote dėstyti kompoziciją „Vilniaus šokio spaustuvėje“? Juk tai darote labai retai.
Taip. aš išties dėstau labai retai. Tačiau ne dėl to, kad nemėgčiau bendrauti ar dėstyti. Tiesiog jaučiu, kad nesu toks žmogus, kuris galėtų mokyti apšilimo ar specifinės technikos. Labiau mėgstu dalytis ir bendrauti kūrybinėse dirbtuvėse.
O dėl „Vilniaus šokio spaustuvės“, – panašią vasaros šokio mokyklą turime ir Kopenhagoje. Joje man teko dėstyti, bet senokai. Man gana sunku vertinti tai, kas ten vyksta šiuo metu, nes jau nesu jaunas šokėjas, ir mano požiūris galbūt ne šiuolaikiškas. Man atrodo, kad 9-ajame dešimtmetyje buvo daug daugiau žmonių, besidominčių šokiu nei dabar. Žinoma, dabar turime ir Nacionalinę šiuolaikinio šokio mokyklą – šokis yra įsitvirtinęs sistemoje.
Tuo metu, kai pradėjau karjerą, Danijoje buvo aukštas nedarbo lygis, ir bedarbiai neretai rinkdavosi kūrybines veiklas, ieškodami užsiėmimo ir saviraiškos. Taip kūrėsi ištisos bendruomenės. Dabar situacija kitokia. Beveik nėra bedarbių, visi kuo nors užsiėmę. Todėl šoka beveik išimtinai tik profesionalai.
Garsėjate ypatingo žiūrovų susikaupimo reikalaujančiais pastatymais. Esate iš tų menininkų, kurie kuria tai, kuo tiki patys, nepataikaudami publikos skoniui. Tačiau įsivaizduokime hipotetinę situaciją: Danija laimi „Eurovizijos“ konkursą ir Jums siūloma kurti choreografiją šiam renginiui. Ar sutiktumėte?
Reikėtų gerai pamąstyti, įvertinti savo galimybes. Jei darai, reikia padaryti tik gerai. Manau, kad yra žmonių, kurie gali tokius dalykus daryti tobulai. Pažįstu choreografų, kurie savo karjerą pasuko būtent tokia linkme. Tačiau negaliu įsivaizduoti, kad kas man imtų ir pasiūlytų kurti choreografiją „Eurovizijai“. Tikrai yra žmonių, kurie tai išmano kur kas geriau nei aš.
Kas Andersui Christiansenui yra grožis?
Grožis man nėra tik tai, kas šviesu, rausva, miela. Grožis gali būti ir bjaurus. Netobulas kūnas gali būti labai gražus. Manau, mano kūriniuose daug grožio, tik gal jis nėra toks, kaip jį priimta įsivaizduoti.
