„Dažnai, net būdama kartu, pajuntu ilgesį man brangiam žmogui. Spektaklis yra apie tokią būseną – apie buvimą kartu ir draugystės artumą“, – savo naujausią darbą „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“ pristato šokėja ir choreografė Greta Grinevičiūtė. Lapkričio 29 ir 30 d. šio spektaklio premjera įvyks Nacionalinėje dailės galerijoje.
„Šokyje cigaretei ir geriausiai draugei“ tyrinėjami draugų ar draugių santykiai – laisvi nuo šeimos ar romantinių ryšių, bet pasižymintys ypatingu artumu ir dažnai tampantys vienais tvirčiausių ir ilgiausiai trunkančių santykių žmogaus gyvenime. „Meno ir mokslo laboratorijoje“ (MMLAB) spektaklį kuria Greta Grinevičiūtė, Agnė Matulevičiūtė, Agnietė Lisičkinaitė, Aistė Zabotkaitė, Birutė Kapustinskaitė, Morta Nakaitė ir Julius Kuršis.
Su spektaklio idėjos autore Greta Grinevičiūte kalbame apie artėjančią premjerą.
MMLAB ir tavo kūrybos gerbėjai jau matė spektaklius „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“, „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ ir „Šokis objektui ir vaikui“. Kokia naujo spektaklio idėja?
Jau kurį laiką norėjau pastatyti draugei skirtą spektaklį. Iš pradžių planavau kurti solo darbą Agnietei (Lisičkinaitei – aut. past.), bet tada supratau, kad man daug įdomiau per asmeninį santykį paliesti platesnes temas. Man tai yra darbas apie moterišką buvimą visuomenėje, tam tikrą feministinį žvilgsnį, švelnios feministinės utopijos formavimą. Norėjosi sukurti erdvę, kur žmonės galėtų pabūti, priimti vieni kitus, leisti būti kitiems.
Santykių tema yra ryški tavo kūryboje. Tai – harmonijos ar konflikto šaltinis?
Manau, kad jeigu santykiuose yra tik harmonija, tai kaip tik suponuoja, kad viskas nėra tik harmoninga. Vidinis konfliktas yra natūralus ir tai nėra blogai – konfliktuose ir priešpriešose atrandame, kaip mes funkcionuojame, kaip galime keistis ir keisti, išmokstame naujų dalykų apie save ir apie kitus.
Konfliktas egzistuoja visuose mano darbuose – lygiai taip pat ir „Šokyje cigaretei ir geriausiai draugei“. Draugystėje žmonės supanašėja, suvienodėja, dingsta jų balsas ir galiausiai nebesupranti, ar tu taip galvoji, ar perėmei kito pasaulėžiūrą ir pasaulėvoką. Neišvengiamai vieni kitus veikiame, bet svarbu išlaikyti kritinį žvilgsnį ir labai vertinga kiekvienam asmeniškai pasvarstyti, kiek leidžiu, kad mane paveiktų kiti, o kiek išlieku savimi. Iš to taip pat gali kilti vidinis konfliktas. Ir lygiai taip pat konfliktas gali kilti dėl to, kad mes neleidžiame kitiems būti tokiais, kokie jie yra. Ši tema yra daug platesnė, apima ne tik asmeninius santykius, bet ir visuomenę ir buvimą joje vienam su kitu. Kiek priimame kitus, o kiek bandome juos paveikti? Kiek stengiamės suprasti vienas kitą, o kiek kuriame sąlygas, kokiais norėtume matyti kitus? Spektaklyje bandome sukurti utopiją, kaip būtų, jei leistume vieni kitiems būti, nepažeisti vienas kito erdvės ir išsišnekėti.
Kokį būvį siūlote?
Modelis yra labai paprastas – kaip būti kartu būnant atskirai. Taip pat – kaip neuždominuoti vienam kito. Kursime buvimo erdvę. Spektaklyje Aistės (Zabotkaitės – aut. past.) kuriama linija yra melancholiška, kupina vidinio susimąstymo, vidinės kovos. O Agnietės – savimi pasitikinčios ir stiprios, bet kopriklausomos nuo kitų žmonių. Mes su Agne (Matulevičiūte – aut. past.) būsime tų santykių dalyvės – labiau stebinčios iš šalies ir žiūrovų žvilgsnį kreipiančios į tam tikrus santykių motyvus.
Iš pradžių mus formuoja šeima. Vėliau įvyksta natūralus atsiskyrimo momentas, kai didesnę įtaką žmogui turi jo draugai – jo paties susikurta šeima, su kuria drauge auga. Draugystė yra labai svarbi kiekvienam – netgi sakoma, kad reikia keisti šiuolaikinės visuomenės požiūrį ir kiekvieno siekiamybe turėtų būti ne romantiniai ryšiai ar santuoka, o draugų ratas. Bet vis tik apie draugystę kalbama mažai. Kodėl taip yra?
Aš manau, kad tai yra mums visiems savaiminis dalykas, į kurį nekreipiame pakankamai dėmesio. Mes skiriame didelį dėmesį romantiniams santykiams, savo antros pusės paieškai. Ir draugystės neva nereikia, nes viską atrandi partneryje. Bet man atrodo, kad draugystė visuomet buvo ir yra labai svarbi – per draugystę su kitomis moterimis, vėliau – ir su vyrais, gavau tai, ko nesu gavusi iš savo šeimos. Manau, kad taip pat ir daugumai mūsų – daugelis turime iš šeimos kilusių traumų, o draugystėje susikuriame savo šeimą. Tai šis spektaklis yra kartu ir mano tribute draugystei.
Mano gyvenime daugelis draugų ir draugių atsiranda per kūrybinius procesus. Galbūt dėl to, kad visi labai daug dirbame ir neturime daug laiko pabūti, tad susirinkusi žmonių grupė ir lieka draugais. Galbūt kūryba ir yra mano svarbiausia draugė, nes ji man atneša drauges ir draugus.
Šiame pokalbyje nuolat kartojame draugai, draugystė. Kaip apibrėžtum, kas tau yra draugystė? Ką tau reiškia būti drauge?
Geras klausimas, nes net ir kurdama spektaklį niekada sau nebandžiau apsibrėžti, kas man yra draugystė... Man draugystė yra erdvė, kurioje jaučiuosi saugiai ir galiu būti tokia, kokia esu. Žinau, kad nebūsiu teisiama, galiu klysti, man nebus keliami lūkesčiai ir dėl to jausiuosi rami. Galiu kažkam metus laiko nepaskambinti, bet žinosiu, kad jeigu po ilgo laiko pasikalbėsime, nebus svarbu, susitikome vakar ar po kelių mėnesių – mes būsime on the same page, būsime ten, kur savo santykį ir buvome palikę.
Šio spektaklio objektu buvo pasirinkta cigaretė, savaime turinti nemažai neigiamų atspalvių – priklausomybės, toksiško santykio, socialinio streso. Tačiau draugystėje cigaretės dažnai tampa gražiausių, nuoširdžiausių pokalbių ir jautriausių akimirkų palydovėmis.
Šį pasirinkimą sąlygoja asmeninės patirtys. Mūsų su Agniete ryšys prasidėjo nuo cigaretės po stojamųjų egzaminų. Tuo metu aš nerūkiau ir Agnietė manęs paklausė, gal norėčiau parūkyti. Tada atsisakiau, bet vėliau paprašiau jos mane pavaišinti cigarete. Kartu rūkėme pasislėpusios už medžio kaip paauglės, nors jau turėjome 18 ar 19 metų.
Cigaretė suponuoja priklausomybę, turi neigiamą krūvį. Bet taip pat cigaretė asocijuojasi ir su pavogtomis kasdienybės minutėmis – savo sveikatos ir gyvenimo. Kai neturi laiko, cigaretė ir duoda tas kelias minutes, per kurias galima pabūti kartu. Spektaklis skirtas geriausiai draugei, bet ir tas pasakymas „geriausia draugė“ turi toksišką atspalvį. Ką reiškia geriausia? Tu mano geriausia draugė, o dabar – tu mano geriausia draugė. Tai yra nesąmonė, vaikiškas išmislas. Tad tiek cigaretė, tiek „geriausia“ turi toksiškumo.
Praėjusią savaitę buvo pristatyta spektaklio kūrybinės komandos sukurta daina „Smoking song“ ir jos muzikinis klipas (rež. Martynas Norvaišas). Ar tai – irgi spektaklio dalis?
Šis muzikinis klipas tampa savotiška spektaklio dalimi, tačiau išlieka visiškai savarankiškas. Jis yra apie linksmą, nerūpestingą buvimą kartu, laiko praleidimą. Man visada patinka muzikiniai numeriai ir sekant mano MMLAB kurtus spektaklius, kiekviename jų buvo kažkokia daina – modifikuota ar specialiai sukurta spektakliui. Šį kartą norėjome sukurti rūkymo dainą, kuri būtų apie draugystę, laiko leidimą kartu. Drauge su kompozitore Agne labai gera kurti, ieškoti garsinių prasmių, užgarsių. Visos rašėme po dalį teksto, kurį atliekame, o Agnė subtiliai ir paveikiai sudėliojo viską į muzikinį piešinį.
Kaip ankstesni šokio objektui ir artimam asmeniui spektakliai paveikė šio darbo kūrybinę kryptį?
Kuriant kiekvieną ankstesnį darbą su kūrybine komanda rašydavome laiškus – tą darėme ir šį kartą. Asmeniniai laiškai suteikia tam tikrą kūrybinį pagrindą, padeda plėtoti idėją, padiktuoja tam tikrą metodiką, kaip yra dirbama. Su komanda vieni kitiems atsiveriame, tampame pažeidžiami vieni prieš kitus. Skirtingai nei šokyje mamai ar tėčiui, šiame spektaklyje laiškai nebus įtraukti į spektaklį – nesinori, kad būtų per stipriai referuojama į mūsų asmeninius santykius. Jie yra juntami, bet pasireiškia kitomis priemonėmis.
Premjera įvyks Nacionalinėje dailės galerijoje – erdvėje su daug langų. Atrodytų, kad atsiranda sąsajų su spektakliu „Šokis skalbimo mašinai ir mama“ – spektaklis buvo pristatytas MMLAB Erdvės galerinėje erdvėje, o jam gastroliuojant po Lietuvą taip pat rinkotės neteatrines erdves. Abu spektakliai nagrinėja moterišką santykį – dukra ir mama, draugė ir draugė, mama kaip draugė.
Visiškai teisingai. Iš tikrųjų man „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ ir „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“ turi daug vidinių sąsajų. Vizualiai šokį draugei mačiau būtent galerinėje erdvėje. Langai man asocijuojasi su atsiskyrimu, bet ir su buvimu kartu, stebėjimu kito per langą. Vakarais mėgstu vaikščioti ir žiūrėti pro langus į žmonių butus – jeigu jie nėra užsitraukę užuolaidų, puikiai matosi, ką veikia. Čia taip pat bus galimybė pasižiūrėti per langą, per atstumą, bet kartu būti ir veiksmo dalyviu.
-----
Spektaklio „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“ premjera įvyks Nacionalinėje dailės galerijoje, lapkričio 29 ir 30 dienomis.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
MMLAB informacija
