„Šiuolaikinis menas suteikia erdvės užduoti klausimus. Tuo jis nuostabus“, - sako choreografė ir šokėja Greta Grinevičiūtė. Rugpjūčio pradžioje menininkė pristato keletą skirtingų medijų jungiančią šokio instaliaciją „Šokis objektui ir šeimai“ (prodiusuoja MMLAB), kurią pati vadina eksperimentu: čia jungiasi autorės anksčiau pristatytų šokio spektaklių trilogijos idėjos ir keliami klausimai. Apie juos ir netradicinio žanro premjerą pasakoja pati Greta.
„Šokis objektui ir šeimai” - tris ankstesnius šokio spektaklius apibendrinantis darbas. Kodėl norėjosi sukurti spektaklius vienijantį vyksmą, jų patirtį sutelkti į vieną kūrinį?
Nepavadinčiau šio kūrinio apibendrinančiu darbu - galbūt labiau eksperimentu, kuris atsirado iš poreikio plėsti savo meninių formų supratimo ribas ir ieškoti įvairesnių raiškos būdų svarbioms temoms. Jaučiu, kad sceninis pasaulis man, kaip kūrėjai, yra kur kas pažinesnis ir artimesnis nei kitos meno formos, - žinoma, tai natūralu. Vis dėlto savyje jaučiu nenumaldomą poreikį ieškoti.
Premjera „Šokis objektui ir šeimai” žiūrovams pristatoma kaip instaliacija, o ne spektaklis. Kas lemia tokį kūrinio formos pasirinkimą?
Šis kūrinys nėra spektaklis, nes dalis jo atskleidžiama „gyvų nuotraukų“ pagalba. Dalyviai, atsisiuntę specialią programėlę „Artivive“, šalia veiksmo scenoje dalį kūrinio galės patirti per savo telefonų ar planšetinių kompiuterių ekranus. Gyvas veiksmas tampa ne centrine ašimi, o veikiau telefonų ekranuose atsiskleidžiančių video pasakojimų papildymu. Šios formos pasirinkimą nulėmė noras išbandyti technologijas, kurios man yra nepažinios ir stebėti, ar šiuo keliu galiu eiti toliau ir jas įtraukti į kitus pasirodymus. Tokia forma leistų meno kūrinius patirti daugiau žmonių bei būti nepriklausomiems nuo čia ir dabar esančio atlikėjo kūno. Be abejonės, mano tikslas niekada nebuvo ir nebus performatyvų kūną paversti tik medijuotu, tačiau, esant tam tikroms aplinkybėms, tai gali būti labai vertinga praktika, plečianti meno kūrinių prieinamumą ne kultūriniuose šalies epicentruose.
Paminėjai, kad dalis instaliacijos veiksmo žiūrovus pasieks mobiliųjų telefonų ekranais. Kaip tai papildo vyksmo idėją ir kokių kūrybinių galimybių suteikia?
Šis „papildinys“ padeda scenoje pasakojamas istorijas atskleisti kitaip. Šio konkretaus veiksmo atveju žiūrovui suteikiama galimybė tarytum per langą žvilgterėti į kitų gyvenimus ir ten surasti savo ar sau artimų žmonių atspindžius.
Ar instaliacijos žiūrovams svarbu būti susipažinus su ankstesniais trilogijos darbais?
Ne, nebūtina būti susipažinusiems. Šį veiksmą galima patirti kaip visiškai atskirą kūrinį.
Pristatant darbą minima apie tai, kaip svarbu užmegzti dialogą su artimaisiais, užduoti nepatogius klausimus. O kokius klausimus žiūrovams Tu užduodi šia instaliacija?
Tai yra visuose „Šokio objektui ir asmeniui“ trilogijos spektakliuose užduodamų klausimų samplaika. Nesinori iš anksto užduoti klausimų galbūt į instaliaciją užklysiančiam žiūrovui - svarbiau suteikti erdvę tiems klausimams kilti. Tai, kokiais klausimais yra kuriamas šis darbas, nebūtinai reiškia, kad tos pačios mintys vienareikšmiškai turi kilti ir jį stebintiesiems. Galbūt kai kurie žiūrovai kaip tik ras atsakymus į jiems asmeniškai seniai rūpinčius klausimus, o galbūt jiems kils nauji. Nesinori visuomenės sprausti į „menininko vizijos“ rėmus. Tuo šiuolaikinis menas ir yra nuostabus - suteikiantis erdvę kilti klausimams.
Kokia yra ta šeima, kuriai kuri vaizdiniais, šokiu ir buvimu scenoje?
Šeimos vaizdinys - tos, kurią turiu, kurią kažkada turėjau, galbūt dar turėsiu, kurią įsivaizduoju ar susikuriu. Labai platus spektras, juo labiau, kad video pasakojimuose veikiu ne aš viena, o ir kompozitorė Agnė Matulevičiūtė bei režisierius ir aktorius Paulius Markevičius. Kūrybinėje komandoje taip pat bendradarbiaujame su Vytautu Katkumi, o techniškai sumanymus padeda įgyvendinti Nidas Kaniušas. Mes visi savo buvimu kuriame tai pačiai, bet kartu ir skirtingoms šeimoms.
Parengė Neda Letukytė
MMLAB informacija
