Rudenį vyksiantis Tarptautinis teatro festivalis „Sirenos" kvies ne tik į teatrą, bet ir bėgti iš jo. Nors dar liko nemažai laiko, „Rimini Protokoll" kūrėjai jau pradėjo ruoštis savo spektakliui. Projektas „Remote Vilnius" publiką kvies pasivaikščioti po sostinę ir pamatyti ją naujomis akimis. Apie pasiruošimo procesą kalbėjomės su Vilnių tyrinėti atvykusiu režisieriumi Jörgu Karrenbaueriu, nuo 2005 m. bendradarbiaujančiu su Berlyne įsikūrusiu teatru.
Kaip vyksta Jūsų pasiruošimo procesas?
Visų pirma, pagal pagrindinę dramaturgijos liniją mes turime surasti reikiamas miesto vietas ir kelią, kuriuo jas visas būtų galima apkeliauti. Aš atlieku tyrimą kartu su vietos prodiuseriais. Pradžioje bendraujame internetu, pasikeisdami reikiamų lokacijų sąrašais, tikriname atstumus žemėlapiuose ir t.t. Vėliau 4 ar 5 dienoms į miestą atvykstu pats.
Kiekviename mieste prisitaikome iš naujo. Yra esminė linija ir idėja, kuri nekinta, tačiau tarp mūsų pradinės minties ir rezultato konkrečiame mieste gali daug kas keistis.
Grupė žmonių gauna ausines ir keliauja po miestą. Ką dar jie girdi be juos lydinčio balso?
Šį kūrinį pavadinčiau 3D audiospektakliu. Garsai kuriami konkrečiai vietai. Tai gali būti muzika, kuri kaip nors siejasi su vieta, arba originalus įrašas iš jos. Skirtingi garsai, muzika, ritmas, - viskas siejasi su erdve, kurioje esate, ir nuo jos priklauso.
Ar šie 50 žmonių susijungia į grupę? Jie - žiūrovai ar dalyviai?
Iš tiesų, kyla klausimas, kaip juos apibūdinti, kas jie yra? Aktoriai? Žiūrovai? Jie yra ir tie, ir tie, - be jų nevyksta spektaklis.
Balsas į kiekvieną kreipiasi kaip į grupės narį, todėl tu suvoki esantis jos dalis. Žinoma, ne visi nori būti grupėje, ypač teatrinė publika, kur kiekvienas nori būti individualus.
Taip pat tai panašu į 3D kompiuterinį žaidimą, kur gali rinktis, ką tau daryti. Jei kas nenori dalyvauti, turi tokį pasirinkimą.
Nežinau, ar jie tampa artimesni. Nemanau, juk jie net tarpusavyje bendrauti negali - visuomet būna su ausinėmis.
Stipriausias potyris, apie kurį mums pasakojo po spektaklio, - žmonės iš tiesų pripranta prie jiems vadovaujančio balso: tarkime po spektaklio priėję sankryžą jie vis dar laukia ženklo, ar jau galima eiti.
Svarbu suprasti, jog tai nėra ekskursija. Čia mes nekalbame apie istoriją, nesidaliname panašia informacija. Mes nusakome erdvę. Naudojame patį paviršių, balsas ausinėse juo naudojasi vesdamas. Tai panašu į GPS sistemą. Skirtumas tarp GPS ir mūsų balso yra tas, jog bandome priartėti prie žmogaus.
Kokiuose miestuose jau lankėtės?
Nuo premjeros praėjusiais metais Berlyne jau buvome 8 ar 10 miestų Vokietijoje, Prancūzijoje, Brazilijoje, Indijoje, Rusijoje.
Kuris pasirodymas buvo sėkmingiausias?
Įdomiausia buvo Indijoje, Bangalore. Tai ne turistinis miestas, daugiau pramoninis. Ten niekam nerūpi pastatų, erdvės išvaizda. Namai, transportas čia atsiranda dėl to, kad jų reikia, ir tiek.
Todėl reakcijos buvo įspūdingos. Visų pirma dėl to, jog jie nėra pratę prie tokių spektaklių. Antra, dalyvavusieji sakė, jog jausmas buvo toks, lyg jiems kas nors būtų grąžinęs jų pačių miestą, pavertęs jį kažkuo svarbesniu. Jie atgavo miestą būtent dėl meninių priežasčių.
Ar tai - reakcija, kurios tikėjotės kurdami spektaklį?
Ne, nieko tokio nesitikėjome. Mus domino pati tema: vaikščiojimas klausantis tave vedančio balso. GPS yra geriausias pavyzdys, juk pačioje pradžioje dėl šio išradimo žmonės yra ir nuo tiltų nuvažiavę...
Galbūt Vilniuje tai nėra taip juntama, bet, pavyzdžiui, Sankt Peterburge metro visuomet girdėti garsus balsas. Jis vis primena, kad saugotum savo daiktus, saugotumeisi atlekiančio traukinio, kokia bus kita stotelė.
Ausinės ir tau kalbantis balsas nėra nauja. Spektaklis - mūsų reakcija į tai, kas jau egzistuoja. Tuo pačiu tai - tam tikra fikcija: balsas stengiasi priartėti prie tavęs asmeniškai. Juk vieną dieną jis fiziškai bus visiškai arti tavęs, gal net implantuotas po oda.
Nemažai juokingų situacijų atsirado po to, kai pasirodė filmas „Ji" (Her). Kam nors pasakoju apie spektaklį ir jie sako: „A, juk čia, kaip tame filme!" Na taip, bet, po velnių, mes pirmi sugalvojome!
Žinoma, įdomu tai, jog filme ir spektaklyje iš tiesų atsiranda bendrų taškų. Tie momentai, kuomet programa parenka tavo mėgiamiausią dainą, nes nori tave pralinksminti, ar paprašo, kad jai aprodytum savo aplinką... Panašu, jog mes visi nujaučiame, kurlink progresuoja šios išmaniosios technologijos.
Kaip sekasi planuoti kelią Vilniuje?
Tiesą sakant, kol kas yra keletas problemų. Miestas žymiai didesnis nei aš maniau. Kai kas yra gerokai toliau nei tikėjausi. Kelias kol kas per ilgas, taigi dar ieškome kitokių galimybių.
Be to, čia nėra metro, kurį mes dažniausiai panaudojame keliaujant, o troleibusai 50 žmonių grupei - ne tokia paprasta transporto priemonė.
Savaime suprantama, kad jokių sunkumų rasti bažnyčią. Be to, tai - gražiausios mano kada nors matytos bažnyčios!
