Teatro judėjimas „Bad Rabbits“ ruošiasi premjerai - Giedrės Kriaučionytės režisuojamam asmeninių patirčių spektakliui „X tavyje“. Spektaklio komanda žiūrovams leis pasinerti į savianalizę, atgaivinsiančią skaudulius bei neišspręstas problemas.
Apie spektaklį kalbame su jo režisiere.
Žiūrovą kviečiate į asmeninių patirčių spektaklį. Kas tai yra?
Mūsų tikslas yra kiekvienam žiūrovui sukurti jo spektaklį, kuris įvyktų jam individualiai ir asmeniškai pagal jo patirtis. Pirmoji mūsų užduotis bus išsiaiškinti, kokie žmonės atėjo į spektaklį, kaip jie priima aplinką ir kokį spektaklį jiems reikia kurti. Mes nesakome, kad jau žinome, kokį spektaklį kiekvienam reikia pamatyti. Mes sakome, kad mums įdomu, kokį spektaklį kiekvienam reikia pamatyti, ir mes pamėginsime jį sukurti. Vienam aplinka yra nesaugi, kitą ji domina, trečiam ji atrodo prasminga, ketvirtam aplinka galbūt išvis nerūpi. Man atrodo, kad mes taikome į visus tuos žmones. Jie skirtingai priims spektaklį ir procesą, kurį mes vedame, bet būtent pagal tai ir kursime jiems.
Kiek kūrėjų asmeninių patirčių bus įdėta į spektaklį?
Kurdami mes remiamės Carol Pierson knyga „Herojus tavyje“. Autorė nagrinėja archetipų teoriją - išskiria juos šešis - ir įvardina labai daug literatūros pavyzdžių, pasakų, mitų bei biografijų detalių. Nuo to atsispirdami ir tai nagrinėdami į spektaklį įtraukiame ir savo biografijų elementų.
Spektaklis vadinasi „X tavyje“. Kokių kintamųjų ieškote?
Carol Pierson teigia, jog mes visada keliaujame iš vaidmens į vaidmenį ir tai yra natūrali žmogaus psichinė būsena. Tu gyveni, susiduri su problema, ją nugali, atrandi kažką naujo ir toliau gyveni iki kitos problemos. Tačiau tikroji problema atsiranda tuomet, kai žmogus įstringa tuose pačiuose vaidmenyse, ir tas užstrigimas gali trukti keliolika ar net keliasdešimt metų. Problema yra nekintantys vaidmenys, o ne jų vaidinimas. Tai ir buvo pradžia - klausimas, kokį vaidmenį šiuo metu žiūrovas vaidina savo gyvenime? O kadangi jie yra šeši ir nuolat besikeičiantys, mes nežinome, kuris dabar yra tavyje.
Ar žiūrovas gali tikėtis gilios savianalizės?
Kai kurių žmonių archetipų elementai yra labai stipriai išreikšti ir dėl to bus lengviau juos atpažinti. Man atrodo, kad atpažinimo procesas bus iš tiesų gana paprastas, bet kiek iš tiesų žiūrovą paveiks spektaklis, priklausys nuo kiekvieno asmeniškai. Ir tai taip pat yra didelė dalis savianalizės. Vieni gali tuo sekti, kiti gali būti tam nepasirengę ir visiškai atmesti - ir tai yra normali žmogaus reakcija. Nemanau, kad visiems žmonėms tai bus malonus procesas, juk ne visus dalykus priimti ir išgirsti esi pasirengęs.
Negali tikėtis, kad spektaklis paveiks žiūrovą taip, kaip tu nori. Aš manau, kad jis bus paveiktas, bet kiek stiprus tai bus potyris, kiek tai atsilieps jo gyvenime, aš nekeliu klausimo. Bet manau, kad tai bus impulsas pradėti apie tai galvoti.
„Gyvenimas - tai teatras, o mes visi - aktoriai“ yra labai dažnai kartojama frazė, tad atrodytų, jog apie gyvenimo vaidmenis žinome. Ar mes jų nesuprantame?
Svarbu yra pastebėti ne teatrą aplink tave, bet tą teatrą, kuris egzistuoja tavo gyvenime ir kurį pats kuri. Supratus, jog esi pats viso to režisierius, tai įgalina keisti ir keistis. Man atrodo, jog dėl to ir pradedame kalbėti apie teatrą, kaip tinkamą priemonę apie tai kalbėti.
Tad šį spektaklį galima priskirti teatro terapijai.
Spektaklyje yra to dalis. Aš neprašysiu žiūrovų pasakoti savo asmeninių patirčių, išgyvenimų ar kitų dalykų. Neprašysiu jų stoti ant scenos ir nagrinėti savo pasirinkimų, kas dažniausiai ir yra teatro terapijos dalis. Aš leisiu žiūrovui pasinerti į fantaziją, į sapno siurrealistinę realybę ir jam artimus vaizdinius.
Dažnai teatro terapijos tikslas yra konkrečios problemos sprendimas. Mes to nesiekiame. Mes stengsimės iš žiūrovo „išgyvendinti“ nemalonias būsenas. Man yra įdomu ne spręsti problemas, bet stebėti žmogaus judėjimą per vaidmenis. Juos sapnuoti, o ne vaidinti.
Į kokį sapną ketinate panardinti žiūrovus?
Į sapno realybę - siurrealistinę erdvę ir laiką. Gongų garsuose žiūrovas panirs į miego „būdravimo“ fazę, kai galvoje suksis vaizdai ta linkme, kuria jis juos kreips, kuriuos galima atliepti ir kurie turi sprendimo būdus.
Kodėl nori žiūrovams suteikti šią patirtį?
Kai pirmą kartą klausiau gongų muzikos, turėjau labai stiprią vaizdinių patirtį. Prieš „Gongų naktį“ išgyvenau didelį konfliktą su drauge. Ir gulint tarp 100 žmonių pajutau, jog ta gongų muzika išprovokavo vaizdinius, kurie man padėjo išgyventi tą stiprų konfliktą. Vėliau, kai klausydavau gongų muzikos, niekada nebesusikurdavo tokie vaizdiniai. Gongai nepadės išspręsti konkrečios problemos, bet jie padės susitvarkyti su viduje kylančiu nerimu. Aš manau, jog per garso vibraciją pasąmonėje kuriasi vaizdiniai, kurie gali kažką atrakinti.
Tu tai patyrei po stipraus sukrėtimo. Ar ir žiūrovą spektaklyje kuriama gongų muzika galėtų paveikti tik išgyvenus sukrėtimą?
Tokią patirtį sukelia sapnas ir gongų muzika. Bet kas tikrai galėtų sukrėsti spektaklio metu, tai prieš tave atsuktas veidrodis. Aktoriai irgi tai patyrė, kai susipažino su archetipų teorija ir buvo konkrečiai įvardintos problemos ir tikslai, ko jie sąmoningai siekia ir kas jiems nesąmoningai pavyksta. Aš manau, kad tai gali sukrėsti, nes supranti, su kokiomis problemomis dabar gyveni. Toks sukrėtimas ir spektaklyje išsakytos mintys gali atgaivinti skaudulį, nerimą ar užslėptą problemą.
Spektaklis rodomas Vilniaus universiteto planetariume. Kodėl buvo priimtas toks sprendimas?
Kosmosas ir visata, į kuriuos planetariumas geba panardinti, padeda panirti į sapno būseną. Mes esame atplėšiami nuo kažko, ką pažįstame, ir susiduriame su kažkuo žaviu ir bauginančiu. Vienus gąsdina faktas, kad visata yra beribė ir negebame jos pažinti. Kitus intriguoja jos mistika, kuri skatina domėjimąsi ja. Dar kitiems visata yra savaime suprantamas dalykas ir jie apie tai net nesusimąsto. Nuo to ir susiformuoja skirtingi aplinkos vertinimai, būtent tai ir yra mūsų nepastebimi bei išankstiniai vertinimai, kurie labai daug pasako apie mūsų prisiimtą vaidmenį šiame gyvenimo etape.
Kaip apibrėžtum „X tavyje“ žanriniu požiūriu?
Tai yra eksperimentas, kitaip negalima pavadinti.
Kodėl dabar renkiesi eksperimentuoti teatre?
Eksperimentų buvo daug ir iki šiol, tik jie visi buvo po „Bad Rabbits“ vardu. Nejaučiu, kad imčiausi kažko naujo. Aš pradėjau nuo eksperimento ir tada judėjau į teatrą.
Aš manau, kad tai priklauso nuo gyvenimo periodų ir kokia medžiaga tave sujaudina tam tikrais elementais. Yra medžiagų, kurios mane dabar jaudina, bet vis dar ieškau joms raiškos. Man atrodo, kad šita medžiaga irgi labai seniai atsirado, tik ieškojo savo išraiškos būdų ir rado.
Kaip šis spektaklis papildo jau esamą teatro judėjimo „Bad Rabbits“ repertuarą?
Man atrodo, kad iki šiol „Bad Rabbits“ veikla turėjo visuomeniškumo aspektų - politiniai niuansai, sausio 13-osios įvykiai, tolerancijos temos Europos Sąjungoje ir kt. Dabar „Bad Rabbits“ pradeda gilintis į teatro vaidmenis bei vaidinimus ir tai yra pakankamai naujas dalykas. Mūsų tikslas yra ieškoti kitokių teatro būdų ir su šiuo spektakliu atsiradęs terapinis būdas taip pat yra paieškos kryptis.
Kaip keičiasi „Bad Rabbits“?
Manau, kad tampame daug individualesni. Šalia „Bad Rabbits“ veiklų visi dirbame su kitais režisieriais, įgyjame naujų teatrinių patirčių ir tai natūraliai formuoja tai, kuria linkme judame.
Spektaklio „X tavyje“ premjera - gruodžio 2 d. 16 val. Vilniaus universiteto planetariume (Konstitucijos pr. 12A, Vilnius).
Režisierė - Giedrė Kriaučionytė.
Gongų meistras - Vyrenijus Andrijauskas.
Vaidina: Arnas Danusas, Gelminė Glemžaitė, Eglė Grigaliūnaitė, Denisas Kolomyckis, Kamilė Petruškevičiūtė, Gabrielius Zapalskis.
Projekto partneriai: Meno ir mokslo laboratorija, Vilniaus universiteto planetariumas, gongai.eu.
Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
