Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyksta intensyvios spektaklio „Lilijomas" repeticijos. Šią XX amžiaus pirmos pusės žinomo Vengrijos rašytojo, žurnalisto ir dramaturgo Ferenco Molnaro (1878-1952) pjesę stato vienas garsiausių vidurinės kartos Vengrijos režisierių Laszlo Bagossy.
L.Bagossy (gim. 1967 m.), sukūręs apie trisdešimt spektaklių įvairiuose Vengrijos teatruose, taip pat Vienoje ir Štutgarte, 2011-aisiais pelnė vengrų kritikų Geriausio režisieriaus apdovanojimą. Jis taip pat rašo pjeses, kurias pats režisuoja.
Vilniuje statomą „Lilijomą" iš vengrų kalbos išvertė Vitas Agurkis. Spektaklio scenovaizdį kuria Gintaras Makarevičius, kostiumus - Dovilė Gudačiauskaitė, muziką - Gintaras Sodeika. Vaidina: Dainius Gavenonis, Miglė Polikevičiūtė, Toma Vaškevičiūtė, Nelė Savičenko, Marius Repšys, Saulius Balandis, Arvydas Dapšys, Algirdas Gradauskas, Vaiva Mainelytė, Adelė Teresiūtė. Premjera - vasario 28 dieną.
Režisierius L.Bagossy maloniai sutiko pasidalyti mintimis apie būsimą spektaklį su LŽ skaitytojais.
- Lietuvoje vengrų kultūra nėra gerai žinoma. Tai patvirtina faktas, kad beveik neturime profesionalių šios kalbos vertėjų. Todėl jūsų sutikimas statyti vengrų klasiko kūrinį Nacionaliniame dramos teatre yra svarbus kultūrinis įvykis. Kas paskatino jus atvykti į mūsų šalį, į šį teatrą?
- Labai svarbu, kad mažos tautos pažintų viena kitą. Dažniausiai jos gręžiasi į dideles kultūras. Tačiau mažos tautos kartais kitaip mato pasaulį. Lietuvos ir Vengrijos istorijos turi nemažai panašumų. Mes turbūt galime neblogai suprasti vieni kitus. Todėl nė nepajutau, kad būčiau atvažiavęs į kažin kokį tolimą kraštą. Be to, Lietuva teatro požiūriu gerai žinoma šalis. Oskaras Koršunovas, Eimuntas Nekrošius - dideli vardai, jie išgarsino Lietuvos teatrą daugelyje pasaulio valstybių. Šie režisieriai buvo atvykę ir pas mus, į Vengriją. Taigi atvažiavau ne į pasaulio kraštą, o į tokį miestą, kuris svarbus Europos teatro požiūriu.
Koks aš esu režisierius Europos teatro mastu, tikrai negalėčiau pasakyti. Daug kartų teko dirbti užsienyje, bet labiau mane pažįsta Vengrijos žiūrovai. Manau, esu toks režisierius, kurio paskutinis geras spektaklis jau buvo. Išvažiavus režisuoti į kitą kraštą visada yra daug rizikos: teatro metodai, komunikacija... Iš tikrųjų labai daug priklauso nuo to, ar pasiseka užmegzti gerus kontaktus. Dabar dirbame su tekstu, stengiamės rasti geriausią prasmės variantą. Svarbu, kad tekstas būtų gerai suprantamas lietuvių žiūrovui. Per tolesnes repeticijas paaiškės, kokiu būdu bus patogiausia dirbti su aktoriais. Turiu anglų-lietuvių vertėją. Man svarbu susivokti, kurioje teksto vietoje yra lietuvių aktorius. Tai nelengva. Man reikia mintinai mokėti visą pjesę, kad galėčiau lengvai sekti mintį.
Egoistinis pasirinkimas
- Kodėl pasirinkote būtent šį autorių?
- Vengrijoje F.Molnaras labai populiarus, daug vaidintas ir užsienyje. Dar niekada nesu jo režisavęs. Egoistiškai pasirinkau šį autorių. Mėgstu dirbti su tokia medžiaga, kuri mane įkvepia ir yra man labai svarbi. Nuobodu daryti tai, ką jau sykį esu daręs. Mačiau daug „Lilijomo" pastatymų, bet pats su šia medžiaga dar nebuvau dirbęs. Man tai svarbu. Be to, statyti vengrų autorių - puikus dalykas, nes galiu atvežti ir perteikti ką nors iš vengrų kultūros.
- Kuo ypatinga ir jums svarbi statoma pjesė?
- Pirmiausia, tai dramaturgiškai labai gerai parašytas tekstas. Suprantamas visiems. Jo ir fabulą lengva papasakoti. Šioje pjesėje yra gerų vaidmenų, dramaturgijos požiūriu joje labai daug jaudinamų dalykų. Užmiesčio valkatėlė, kuris dirba karuselių parko balaganininku, susipažįsta su tarnaite, praranda darbo vietą ir mėgina užsidirbti gyvenimui plėšikaudamas. Kai žmogeliui nepasiseka, jis nusižudo, kad pabėgtų nuo kalėjimo, palieka nėščią žmoną, pakliūva į kitą pasaulį... Pasirodo, tame kitame pasaulyje viskas veikia beveik taip pat kaip žemėje: ta pati hierarchija, ta pati biurokratija... Pats Lilijomas įdomus tuo, kad yra užsispyręs, atkaklus ir niekaip nenori paklusti galiojančiai tvarkai. Perėjęs skaistyklą jis vienai dienai grįžta į žemę. Susitinka su beveik jau užaugusia dukra, tačiau susibara su ja, sukerta mergaitei per ranką. Ši, žinoma, tėvo neatpažįsta, bet pajunta, kad smūgis - visai neskaudus. Ir tas rankos prisilietimas lieka tarsi koks burtas.
Šiaip ar taip, į Lilijomą panašių žmonių turi būti daug. Čia pasakojama ne apie vyro ir moters meilę, bet apskritai apie meilę. Kalbama apie visuomenę, kuri kartais veikia tiesiog beširdiškai. Kiek mažai esama užuojautos, supratimo, empatijos vargšams žmonėms. Man regis, tai amžina problema. Dėl tokių dalykų ši daugiau kaip prieš šimtą metų parašyta pjesė ir statoma. Manau, šitokie siužetai gyvena ir gyvens ištisus amžius, nes jie įstengia įrodyti, kad pasaulis iš tikrųjų niekada nesikeičia. Tai išmintinga melancholija, graudulys, gyvenimas be iliuzijų.
Be to, F.Molnaro fantastiškas humoras. O šį derinį, kai susiduria humoras ir beviltiškumas, visada labai mėgau.
Prisitaiko prie pjesių
- Iš to, ką pasakėte ir kokias pjeses esate statęs (Henriko Ibseno „Norą", Thomo Bernhardo „Įpročio jėgą", Wolfgango Amadeuso Mozarto operą „Don Žuanas", Friedricho Durrenmatto „Karalių Joną", „Top Dogs" ir kt.), galima spręsti, kad jums yra svarbiausias poetinis-filosofinis režisūros pradas. Ką pats manote apie režisūrą?
- Kaip režisierius savo stiliaus neturiu. Bandau daryti tai, ko reikalauja pjesė. Mėginu suvokti, kaip ji veikia, kokius reikalavimus kelia scenai, ir pagal tai kuriu spektaklį. Prisitaikau prie pjesių. Dažnu atveju - ne tik prie pjesių, bet prie konsteliacijos, kuri pakliūva į mano rankas: aktorių, dailininkų ir kitko. Nesu režisūrinio teatro šalininkas. Pažįstu tokio teatro režisierių, pasiekusių fantastiškų laimėjimų. Jų spektakliai palieka gražių įspūdžių, jie labai talentingi žmonės. Tokių yra ir Vengrijoje. Gerbiu juos. O save įsivaizduoju kaip darbo skirstytoją. Nemąstau apie savo ego, dirbdamas atsižvelgiu į kitus žmones ir jų norus.
Pavyzdžiui, niekada nenaudoju vaizdo medžiagos. Bet štai dabar, kai dirbu su dailininku G.Makarevičiumi, žinau ir matau, kad jis tai mėgsta ir yra labai labai gerai įvaldęs šią meno formą. Todėl neketinu dailininko versti, kad darytų ką nors kita, kas jam svetima ir tolima stiliaus požiūriu. Mėginu drauge su juo mąstyti ir panaudoti tai, ką turi geriausio.
Man taip pat labai svarbūs aktorių jausmai, nuomonė. Mėgstu, kai jie būna aktyvūs, iniciatyvūs. Jaučiuosi laimingas, kai pavyksta iškelti gerus klausimus, bet tai nereiškia, kad pats turiu ieškoti geriausių atsakymų. Man tik reikia išrinkti, kieno atsakymas geriausias. Kartais ir pats galiu jį pasakyti. Tačiau dažnai atsakymą atranda bendrakūrėjai. Man svarbu, kad spektaklis būtų laikomas bendru darbu, ne vien mano sumanymo įgyvendinimu.
- Iš repeticijų, kurios jau vyko, akivaizdu, jog turite gana stiprią spektaklio koncepciją.
- Man labai svarbu, kad ši vaidyba turėtų rėmus ir žaidimo taisykles. Be to, neprojektuoju sėdėdamas prie rašomojo stalo. Kaip suvaidinti vieną ar kitą sceną, reikia mąstyti per repeticijas. Jų metu netampu profesoriumi, mokančiu aktorius savo įsivaizduojamų, kadaise suplanuotų dalykų, ypač tada, kai pats nežinau, kaip tam tikrose vietose derėtų veikti. Tuomet labai svarbi aktorių nuomonė. Man reikia prie to prisitaikyti. Manau, repetuojant dar daug kas išryškės.
Užgrūdino triatlonas
- Vengrijoje esate vadinamas „geležiniu žmogumi". Kodėl?
- Mano hobis - triatlonas. Tie, kurie įveikia tris jo rungtis, vadinami „geležiniais žmonėmis". Taip, esu įveikęs triatloną, esu „geležinis žmogus", bet tik sporto srityje. Tai reiškia ištvermę. Tokie žmonės ilgai nepraranda energijos. Reikia 4 kilometrus plaukti, 180 kilometrų minti dviračiu, o paskui bėgti maratoną. Ir visa tai privalai padaryti be sustojimo. Triatlonas trunka penkiolika valandų. Bet ši sporto šaka - mano hobis. Nevartoju alkoholio, jėgų man suteikia sportas, relaksacija ir meditacija. Todėl ir esu „geležinis žmogus".
- Dėl to galite ir pjeses rašyti ("Fėja, kuri galėjo matyti tamsoje", „E-pokalbis", „Avataras")?
- Taip, čia viskas susiję. Prieš pradėdamas režisuoti buvau poetas, kritikas. Ketinau tapti rašytoju, bet tada priėmė į Teatro akademiją. Kai atsisukau į teatrą, buvau baigęs ir literatūrą. Tuomet reikėjo labai daug ką daryti: pridėti ką nors, perrašyti, versti... Taip susiklostė, kad kelias pjeses pats ir parašiau. Man tai buvo natūralus dalykas, nes praktikos jau turėjau. Literatūros pojūtį - irgi. Dėl to man dabar liūdna, kad nemoku lietuvių kalbos. Statydamas spektaklius jaučiu nepaprastai stiprų ryšį su tekstu. Vengrų aktoriams galiu pasiūlyti daug verbalinių žodžių idėjų, ko neįmanoma padaryti dirbant per vertėją.
Bendrauti vengrų kalba padėjo V.Agurkis.
