Aušra Pilaitienė
Klaipėdos dramos teatro trupė grįžo iš gastrolių Švedijoje ir Danijoje. Stokholme, Helsingborge ir Kopenhagoje buvo parodyta kroatų dramaturgo Miro Gavrano pjesė „Viskas apie moteris“.
Šią pjesę prieš trejus metus pastatė režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Lietuvos žiūrovų pamėgtą spektaklį šiltai sutiko tiek Skandinavijoje gyvenantys lietuviai, tiek vietiniai žiūrovai.
Po penkis vaidmenis spektaklyje kuriančios aktorės – Nelė Savičenko, Valentina Leonavičiūtė ir Regina Šaltenytė gyvena kelionės įspūdžiais. R.Šaltenytė „Lietuvos rytui“ papasakojo apie gastroles.
– Kaip į moterų aistras scenoje reagavo publika?
– Stokholmo teatro „Teater 3“ salėje – 120 vietų. Pritrūko bilietų! O švedų gaisrininkai griežti – jokių pristatomų kėdžių. Didžioji dalis žiūrovų buvo lietuviai, kiti – švedai, nes spektaklis buvo verčiamas į anglų kalbą.
Buvo džiugu, kad per gastroles nuo pat pirmųjų scenų publika perprato žaidimo taisykles ir emocingai įsijautė į vyksmą, kai į skirtingus vaidmenis nuo vaikų darželio iki senelių prieglaudos tenka persikūnyti tiesiog žiūrovų akivaizdoje.
Po spektaklių patekdavome į glėbių jūrą. Nustebino, kad lietuviai ten daug atviresni ir jausmingesni – jie nori bendrauti, išsipasakoti.
– Klaipėdos teatras dėl remonto antrus metus uždarytas. Jums pačiai jau antrą kartą tenka regėti teatro pastato rekonstrukciją. Kaip jaučiatės sumažėjus darbo scenoje?
– Teatro repertuare dabar yra tik du spektakliai, kuriuose vaidinu. Kiti, nors ir nenurašyti, bet padėti „į lentyną“ – nėra kur vaidinti.
Pilies teatre prieš keletą metų režisierius Alvydas Vizgirda pastatė A.Baricco „Šilką“, kuriame vaidiname dviese su N.Savičenko. Spektaklį parodėme daugiau kaip pusšimtį kartų. Žiūrovų netrūksta.
Mielai atlieku „Solveigos laiškus“ su soliste Valerija Vadokliene ir pianiste Inga Maknavičiene. Pernai šią programą pagal E.Griego muziką ir A.Elksnės eiles parengėme su „Nepaklusniųjų“ ansambliu.
– Per maestro Vytauto Kernagio gimtadienio minėjimą pasirodėte šiek tiek neįprastu amplua – atlikote maestro sukurtas dainas spektakliui.
– Mes seniai norėjome įrašyti ir V.Kernagiui perduoti dešimt zongų, kuriuos jis prieš septyniolika metų sukūrė mūsų teatre statytai B.Brechto pjesei „Geras žmogus iš Sezuano“. Laikas bėgo greitai. Įrašus jam nuvežėme, kai jau sunkiai sirgo. Nežinau, ar spėjo paklausyti.
V.Kernagio duktė paprašė atlikti tas dainas per tėvo gimtadienį. Baimės buvo daug – juk aš tuos zongus dainuodavau vaidindama spektaklyje, tai buvo tik intarpai, o dabar – prieš publiką su mikrofonu: aš juk – ne dainininkė. Bet priėmė šiltai.
– Spektaklių sumažėjo. Ar negaila, kad kadaise atvykote į pajūrį? Juk vaidinti norisi? Nemažai Klaipėdos aktorių kuria vaidmenis kitur.
– Kai prieš dvidešimt metų prasidėjo pirmasis teatro remontas, ėmiausi pedagogikos. Dabar vėl sugrįžau į Klaipėdos universitetą.
Negaliu kaltinti likimo ar pačios savęs, kad atvažiavau į Klaipėdą, nors esu vilnietė. Jau buvau pabėgusi iš Šiaulių teatro, daugiau lakstyti nesinorėjo.
Jei kas pakviestų vaidinti, gal būtų ir smagu kitur išbandyti savo jėgas. Bet aš esu ne iš tų, kurie siūlosi. Gal tai ir negerai, jauniems žmonėms taip elgtis nepatarčiau.
Gailestis nėra geras dalykas, geriau eiti iškėlus galvą. Nežinai, ką likimas pasiūlys. Sakoma, kai užsidaro durys, Dievulis atidaro langelį.
