Mindaugas Klusas
Vilniaus teatras „Lėlė" Didžiojoje salėje rengiasi didžiajai šio sezono premjerai - kovo 15, 16 ir 17 dienomis čia bus rodomas režisieriaus Gintaro Varno spektaklis „Teiresijo krūtys" pagal prancūzų modernisto Guillaume”o Apollinaire”o siurrealistinę dramą.
G.Varno koliažas iš „Teiresijo krūtų"
Vilniaus teatras „Lėlė" Didžiojoje salėje rengiasi didžiajai šio sezono premjerai - kovo 15, 16 ir 17 dienomis čia bus rodomas režisieriaus Gintaro Varno spektaklis „Teiresijo krūtys" pagal prancūzų modernisto Guillaume”o Apollinaire”o siurrealistinę dramą.
Režisierius G.Varnas spektaklį kuria iš to, ką gražiausio pasauliui davė XX amžiaus pradžios Paryžius: skurde ir absento garuose iškilusių menininkų, lokomotyvo dūmų, proletaro prakaito prisiuosčiusių meno sąjūdžių, morfijaus bohemą, svetur praleistus rusų sezonus ("ballets russes"), feminizmo, pacifizmo idėjas. Ir iš to, ką atėmė Pirmasis pasaulinis karas: „Teiresijo krūtų" autorius, lenkų kilmės poetas, prozininkas, žurnalistas, meno kritikas, siurrealizmo pradininkas Wilhelmas Albertas Wlodzimierzas Apolinary Kostrowickis (pasivadinęs G.Apollinaire”o slapyvardžiu) 1917 metais buvo sužeistas fronte ir 1918-aisiais mirė nuo ispaniško gripo.
Jį, kaip ir vėlesnius modernistus, domino graikų mitas apie Tebų pranašą Teiresiją. Autorius sukūrė provokuojančią feministiniais ir pacifistiniais elementais prisodrintą legendos interpretaciją. Jis pasakoja istoriją apie Terezą, kuri pakeičia lytį, kad galia prilygtų vyrams, galėtų perkurti papročius, praeitį ir įtvirtinti lyčių lygybę. Menama pjes4s vieta - Zanzibaras.
Vertėja Akvilė Melkūnaitė išvertė kūrinį į lietuvių kalbą, poetas Kęstutis Navakas jį redagavo, o režisierius G.Varnas papildė kitų XX amžiaus pirmos pusės modernistų deklaracijomis, ištraukomis iš gausių manifestų ir nutiesė dar vieną, paralelią, sceninio veikalo liniją. Kaip pats įvardijo - naują realybę.
„Teiresijo krūtų" žiūrovams vertėtų iš anksto pasidomėti spektaklio personažų prototipais: Andre Bretonu, Antoninu Artaud, Pablo Picasso, Tristanu Tsara, Francisu Picabia,
Maxu Ernstu, Louisu Aragonu, Hansu Arpu, Rene Magritte”u, Giorgio de Chirico, Jeanu Cocteau, Salvadoru Dali. Spektaklio dailininkės, scenografės Julijos Skuratovos ir visų teatro „cechų" kuriamos lėlės neturės nė vienos nereikalingos detalės: kiekviena bus paimta iš jų kūrybos, dailės kūrinių.
Spektaklyje vaidina „Lėlės" aktoriai Sigutė Mikalauskaitė, Karolis Butvidas, Imantas Precas, Indrė Liutkevičiūtė, Dainius Tarutis ir buvę G.Varno auklėtiniai Elzė Gudavičiūtė, Vainius Sodeika ir Dovydas Stončius.
„Lietuvos žinios" pakalbino spektaklio režisierių G.Varną.
Pranašinga pjesė
- Kokias prasmes atskleidžia pats G.Apollinaire”o kūrinys?
- „Teiresijo krūtys" plačiajai Lietuvos publikai nėra žinomos, beveik nestatomos, užmirštos, laikomos eksperimentine pjese. Su ja susipažįsta tik studijuojantieji teatro meną. Kūrinys minimas kalbant apie modernaus teatro, dramaturgijos atsiradimą. Jame pirmą kartą pavartojamas žodis „siurrealizmas". Pjesė buvo parašyta 1903-iaisiais, kai jokiu siurrealizmu dar nekvepėjo. Tačiau jau pakvipo modernizmu. 1917 metais Paryžiuje įvyko „Teiresijo krūtų" premjera, veikalą autorius buvo papildęs vos viena scena. G.Apollinaire”as, būdamas labai plataus profilio menininkas, šį kūrinį rašė tam tikru tikslu. Tai manifestinė pjesė, apie tai autorius užsimena jau prologe: „Juk teatras neturėtų dumt akių kopijuodamas tikrovę/ Todėl dramaturgas teisėtai skleisti gali/ Visokius miražus, kokius tik prasimano."
- Teiresijas - atminties sergėtojas, viena svarbesnių figūrų modernistų kūryboje.
- Taip, tai aklas, dvilytis pranašas. Pjesėje gausu kultūrinių sąsajų, manau, ji pati turi pranašingų galių. G.Apollinaire”as buvo naujų meno srovių globėjas. Jis palaikė futuristus, dadaistus, būsimuosius siurrealistus. Šis kontekstas labai svarbus. 1903-iaisiais parašytas kūrinys savotiškai išpranašavo modernizmo atsiradimą. Maža to, XX amžiaus pradžioje apie lyties keitimą nebuvo nė kalbos, o XXI amžiaus pradžioje ne tik kalbama - tai virto tikrove. Tad pranašiškų dalykų tikrai esama. Pats autorius pjesės tikslą nusako gana paprastai ir kukliai: „...tikslas papročius pakeisti/ Čia kalbama apie vaikus šeimoje/ Namų židinys tokia jos tema." Zanzibarui (menama pjesės veiksmo vieta, - aut.) trūksta vaikų. Pjesės autorius sumano siurrealistinį būdą, kaip jų prigimdyti. Nesakysiu, koks jis, nes turi likti paslapčių (nusišypso).
Modernistų manifestai
- Kodėl spektaklyje jums prireikė modernistų?
- Jau senokai norėjau sukurti spektaklį iš jų manifestų. Taip jau atsitiko, kad dabar tas siekis susisiejo su G.Apollinaire”o pjese. Modernistų tekstai kuria paralelią, kitą realybę. Terezos ir jos Vyro linija tįsta viena linkme, modernistų - kita, dadaistai, siurrealistai, feministės kuria savo utopijas neatsižvelgdami į G.Apollinaire”o kūrinį. Apskritai šiandien Lietuvoje verta prisiminti modernizmo pradžią, gausybės srovių atsiradimą, idėjas. Siurrealistai tikėjo, kad siurrealizmas yra mąstymo būdas, kuris turėtų pakeisti pasaulį. Aišku, jie buvo labai naivūs. Kita vertus, kažkuris pasakė, esą didelius dalykus galima padaryti tik būnant naiviam (juokiasi). Toks spektaklio temų spektras.
Įkvėpti naują dvasią
- Ar galėtume šį pastatymą pavadinti ankstesnių jūsų spektaklių tęsiniu? Claudio Monteverdi madrigalinių operų arba „Publikos"?
- Nežinau, ar galima tokia sąsaja. Jeigu kalbame apie lėles, labiau siečiau su „Šėpos teatru". Nors visa spektaklio lėlių plejada yra garsieji modernistai, o ne mūsų vargšai politikai. Šitiems suteikti sceną, man atrodo, būtų per daug garbės (juokiasi). Kita vertus, turintieji proto ir pilkųjų ląstelių modernistų šnibždamą, rėkiamą ir visaip kitaip išsakomą žinutę turėtų suprasti.
Man regis, tik lėlių teatre ir įmanoma atgaivinti šiuos personažus. Pačios lėlių išvaizdos J.Skuratova nekūrė. Koliažo principu lėlės „surinktos" iš R.Magritte”o, H.Arpo ir kitų modernistų darbų. Pagaliau juk koliažo pradininkai ir buvo dadaistai. Kitaip tariant, koliažo principas naudojamas ir lėlėse, ir scenografijoje, ir spektaklio dramaturgijoje. Beje, jis nėra jau toks nebūdingas pjesei. Personažų Lakufo ir Presto, kuriuos scenoje pakeis Bretonas ir Arto, intarpuose įžvelgiu antrosios spektaklio „linijos" užuomazgų. Ją išplėtojau, gerokai pratęsiau.
- Regis, ir spektaklio muzika grindžiama šiuo principu?
- Taip. Koliažo principu paremta viso spektaklio struktūra.
- Yra toks pjesės personažas Teatro direktorius. Regis jį „vaidins" G.Apollinaire”o lėlė. Ar neketinote šio vaidmens skirti „Lėlės" vadovui Juozui Marcinkevičiui? Jis juk irgi siekia „naują dvasią teatrui įkvėpti".
- (Juokiasi.) Buvo tokia mintis.
- Pluša visi „Lėlės" cechai.
- Oi! Tikrai. Julija davė užduočių. Dirba jau du tris mėnesius ir galo nematyti.
Rėžė sparną apie G.Varną
Teatro vadovas J.Marcinkevičius: „Pastarojo spektaklio ištakos glūdi G.Varno, J.Skuratovos ir Dariaus Stabinsko statytose C.Monteverdi madrigalinėse operose. Jų premjera taip pat įvyko „Lėlėje". Nuo to laiko rėžiau sparną apie G.Varną, kad jis vėl mūsų teatre imtųsi spektaklio suaugusiesiems. Apie tokį sumanymą G.Varnas ir J.Skuratova prabilo lapkritį. Šiame pastatyme pajungtos visos teatro grandys, tenka samdyti ir daugiau pagalbininkų. Liūdina tik finansinė padėtis: valstybė šiam milžiniškam projektui skyrė tiek pinigų, kiek paprastai užtenka tik mažam vaikiškam spektakliui."
Ir balaganas, ir aukštasis menas
Spektaklio muzikos autorius, kompozitorius Vidmantas Bartulis: „Pastatymo muziką lemia XX amžiaus pradžiai būdinga pjesės stilistika. Režisierius G.Varnas nuo jos nenutolo, priešingai - papildė. Bus ir akademinės muzikos, ir truputis balagano. Kompozitorių modernistų Eriko Satie, Igorio Stravinskio, triukšmo muzikos pradininkų, minimalistų „mąstysena" pinama su kabaretiniais muzikavimo elementais. Žinoma, tai ne tų autorių citatos, o originali, modernistinę stilistiką primenanti muzika."
