Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ Lietuvos teatro vitrinos programoje pristatytus devynis spektaklius vertino komisijos nariai: Krisas Nelsonas (Jungtinė Karalystė), Patrícia Portela (Portugalija), Glynas Robertsas (Australija), Anna Maria Strauß (Vokietija), Rokas Vevaras (Slovėnija). Labiausiai patikusiems spektakliams ir kūrėjams jie įteikė apdovanojimus. Kviečiame skaityti žiuri narių įspūdžius ir įžvalgas susipažinus su festivalyje pristatyta lietuviško teatro panorama.
Įžanginės mintys
„Sirenų“ lietuviška programa mums tapo įtraukiančia patirtimi, sujungusia tradicinius ir šiuolaikinius teatro elementus ir sukūrusia unikalią atmosferą. Renginio metu buvo pristatyti devyni įdomūs pasirodymai, kuriuose nagrinėjamos tokios temos kaip egzistencinė baimė, visuomenės kritika, asmeniniai apmąstymai. Novatoriški scenografijos naudojimo būdai, įtraukiant žaismingus ir siurrealistinius elementus, taip pat gerai apgalvotai parinktas, neįprastas aplinkas, pagilino kiekvieno kūrinio tematiką.
Spektakliai įtraukė publiką per interaktyvius elementus, sumaniai naudojant erdvę bei technologijas. Šis įsitraukimas sukėlė stipresnę emocinę ir intelektinę reakciją, tad ir mus pačius paskatino susimąstyti, sujaudino, išprovokavo daugybę diskusijų ir apmąstymų. Vitrinoje buvo akcentuojama teatro kaip šiuolaikinių ir istorinių temų gvildenimo priemonės svarba. Darbai atspindi žmonijos, o konkrečiai – Lietuvos – sudėtingas patirtis. Su dideliu dėkingumu norėtume pasidalyti atsiliepimais apie apdovanotus spektaklius, taip pat komentarais ir mintimis apie atskirus pasirodymus, kuriuos turėjo garbės stebėti tarptautinė festivalio „Sirenos 2024“ žiuri.
Apdovanoti spektakliai ir kūrėjai
„Café Existans“. Spektaklyje „Café Existans“, kurio dramaturgiją kūrė ir režisavo Paulius Markevičius, remdamasis 2016 metais išleista Sarah’os Bakewell knyga „Egzistencialistų kavinėje: laisvė, būtis ir abrikosų kokteilis“, energija spinduliuojantys aktoriai tryško laisve, žaismingumu ir mėgavosi savo darbu. Martino Scorsese’ės filme „Viešasis kalbėjimas“ (2010) Fran Lebowitz, turėdama galvoje tam tikrą socialinio gyvenimo formą, teigė: „Gėrimas ir rūkymas – tai yra meno istorija“. Kitaip tariant, diskutavimas, apsikeitimas mintimis ir jų formavimas, intelektinių ir meninių idėjų bei koncepcijų plėtojimas kavinėse. „Café Existans“ – tai patirtis, perkelianti mus į erdvę, kurioje žmonės bendrauja, keičiasi idėjomis, o vaizduotės beprotybė virsta kūrybiniais procesais; tai erdvė, balansuojanti tarp praeities, dabarties ir ateities, tarp pasaulio pabaigos ir viltingų laikų. Susitinkame su kūrėjais ir marginalais, kurie greitai pakeis pasaulį, galbūt ir kai kuriomis garsiomis asmenybėmis, kurios tai jau padarė, tik pasaulis dar to nepastebėjo, ir gaudome jų minčių ir pokalbių fragmentus. Šis išskirtinis spektaklis primena, kad viẽšosios erdvės ir visuomeninė žiniasklaida kažkada buvo vienas ir tas pats: norint sužinoti naujienas, ką nors suprasti, išgirsti paskutinius anekdotus ar pokštus, tereikėjo atvykti į tam tikrą vietą ir visa tai patirti siurbčiojant gėrimus ir rūkant. Kolektyvinė „Café Existans“ patirtis atgaivina teatrą kaip tokią vietą. Ji sukuria bendruomeninę situaciją ir susitikimų erdvę, kurios mums labai reikia šiandien, kai daugelis iš mūsų esame blaivūs, įsibaiminę ir nebemokame įsivaizduoti ateities. Labai sužavėjo tai, kad moterys spektaklyje buvo įgalintos, iš tikrųjų laisvos ir lygiateisės.
„Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“. Režisierės Kamilės Gudmonaitės, kompozitoriaus Dominyko Digimo ir scenografės bei vaizdo menininkės Barboros Šulniūtės taksofono opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ yra nuostabiai sukurta visais aspektais: gerai suveržta, bet švelni, erdvi, lengva ir giliai paliečia. Spektaklis atsirado pateikus bendruomenei įtraukiantį pasiūlymą – palikti prisipažinimus tiek gyviems, tiek mirusiems artimiesiems, ir už tai bendruomenei buvo pasiūlytas sudėtingas ir nuostabiai surežisuotas kūrinys, kurio centre – originalūs telefono skambučių garso įrašai, palikti žmonių, pasiilgusių savo išėjusių artimųjų ir pasidalinusių savo asmeninėmis istorijomis. Skambant japonų kompozitoriaus Joe Hisaishiʼio kūrybą primenančiai įtaigiai muzikai, kuri, būdama išraiškinga, visame kūrinyje neužgožė veiksmo, ši inscenizacija skiria atidų dėmesį detalėms ir kviečia publiką pasielgti taip pat. Ji paskatino mus iš esmės susimąstyti apie mažiausius, bet gražiausius ir brangiausius gyvenimo aspektus. Mums patiko, kad spektaklis suteikė erdvės ir laiko sutelkti dėmesį į paprastus veiksmus ir gestus, mintis ir akimirkas, tuo pat metu leisdamas atsiskleisti viso to daugialypiškumui. Mums padarė ypač didelį įspūdį ilgas spektaklio sukūrimo laikas – nuo jo atsiradimo bendruomenėje iki užbaigto kūrinio dovanojimo žiūrovų auditorijai. Sukrečiantys telefono skambučiai, įskaitant gražius kartų bendravimo pavyzdžius, buvo atrinkti labai kruopščiai ir tiksliai. Užburiantys ir prasmingi „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ pajėgia stipriai paveikti auditoriją ir skatina išėjus iš teatro į pasaulį pažvelgti kitaip.
Aktorė Jolanta Dapkūnaitė. Labai žavėjomės menininkės Jolantos Dapkūnaitės kūryba ir jos sukurtu Simone de Beauvoir vaidmeniu spektaklyje „Café Existans“ bei Praeivės vaidmeniu „Dalykuose, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“. Dapkūnaitės išraiškingas diapazonas de Beauvoir vaidmenyje stulbino – tiek stebint iš toliau, sausakimšame, konkrečiai vietai pritaikytame spektaklyje kavinėje, tiek iš arti, intymiose akistatose. Jos pasirodymas spinduliavo pažeidžiamumu, žaismingumu ir intelektu – po šmaikštaus žodžių žaismo menininkė vikriai persikūnija į energingą lektorę, pristatančią de Beauvoir manifestą. Tai aktorė, jaučianti laiką. Mes taip pat jautėme, kaip ji įsigilinusi į de Beauvoir istoriją bei laikmečio istoriją, ir, stebėdami Dapkūnaitės gestus ir judesius, įsivaizdavome ateitį, kurią de Beauvoir savo mintimis ir raštais užsitikrins. Tai aktorė, galinti perteikti filosofės etines nuostatas ir asmeninį pažeidžiamumą net ir stovėdama prieš publiką, ją provokuodama ir sveikindama kaip „Café Existans“ lankytojus, tuo pačiu metu leisdama mums pasijusti laukiamiems tokiame laike, tokioje erdvėje ir tokioje mąstymo paradigmoje, kur visi esame laisvi rinktis ir galvoti. Spektaklyje „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ Dapkūnaitė iš pradžių yra choristė, viena iš daugelio pavargusių praeivių. Paskui ši antro plano praeivė staiga atsiduria centre. Dapkūnaitė čiumpa mikrofoną ir uždainuoja. Tai Kate Bush „Running Up That Hill“,elektrizuojanti daina. Scenoje prie jos prisijungia dvi jaunesnės moterys; jos meilios, džiaugsmingos, įsivaizduojame, kad jos giminaitės ar bent jau giminingos sielos. Apima katarsis, paleidimo jausmas – Dapkūnaitės vokalas ekspresyvus, imperatyvus. Perfrazuojant Bush žodžius, šios moterys gali bėgti tuo keliu, gali susitarti su dievu. Jos gali pasiekti mirusiuosius. Tai mus visus sujaudino iki ašarų. Jolanta Dapkūnaitė savo vaidmenis įkūnija su svaiginančiu aštrumu, aiškumu ir fiziniu spinduliavimu, suteikiančiu nepamirštamų teatrinių potyrių. Ji yra menininkė, kuri pati yra laisva ir kitiems įkvepia didžiulę laisvę. Stebėdami ją jaučiamės laisvi.
Kiti Lietuvos teatro vitrinos programos spektakliai
„Apmąstant omarą“. Yanos Ross režisuotas spektaklis pagal amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallace’o esė „Apmąstant omarą“ yra teatrinis žmogaus elgesio tyrimas, paremtas konkrečiu atveju – omarų festivaliu, kurį rengia nedidelė bendruomenė Meino valstijoje JAV. Kūrėjų požiūris į medžiagą pavertė ją sąmonės srauto tėkme, pasakojančia apie dviprasmišką omarų masinio virimo ir valgymo moralę. Įterpiamos vinjetės atrodė kaip aliuzijos, paimtos iš kitų Wallace’o tekstų. Mus sužavėjo žaisminga scenografija, skrynios-šaldikliai, tradiciniai kostiumai, aktoriai, šokantys tautinius šokius su veiduose sustingusia nejauka. Spektaklis „Apmąstant omarą“ išryškina visuomenės elgesio bruožus, bet ne ideologinius ar materialistinius procesus, kurie juos generuoja. Atrodo, kūrinys patenka į spąstus ir ima veikti pats prieš save, medžiagos keliamas abejones ir mintis iškeisdamas į šiek tiek lėkštą moralę.
„Diletantas“. Režisieriaus ir dramaturgo Žilvino Vingelio ir jo komandos magiška teatro miniatiūra „Diletantas (*susapnavęs angelą)“ – Jeano Cocteau turtingos kūrybos motyvų koliažas – sukuria siurrealistinę retro atmosferą, primenančią siurrealizmo aukso amžių ir nukeliančią mus į tarpukario laikotarpį, panaudojant šiuolaikines technologines priemones ir klasikinio lėlių teatro bei pantomimos įgūdžius. Sudėtingas scenografijos pasaulis išties žavus, sukurtas meistriškai ir efektingai derinant modernias technologijas ir šiuolaikinį lėlių teatrą su XX amžiaus pradžios modernistinio kabareto aplinka. Svajingas kūrinys „Diletantas (*susapnavęs angelą)“ skambėjo kaip kažko seniai pamiršto prisiminimas. Mus sužavėjo meistrystė ir išsamūs tyrimai, kurie buvo atlikti kuriant spektaklį, ypač videoprojekcijos. Apgailestavome, kad „Diletantas (*susapnavęs angelą)“ savo tyrimuose neatkreipė dėmesio į Cocteau seksualinę orientaciją. Nors spektaklis visiškai atitinka mūsų dabartinį įsivaizdavimą apie tų laikų scenos meną, jis mums palieka klausimą: ko reikia, kad šis stebuklingas kūrinys būtų ištrauktas iš praeities į dabartį?
„PRAeis“. Režisieriaus, aktoriaus ir dramaturgo Justo Tertelio monospektaklis „PRAeis“ – tai puikiai parengtas, šiltas ir niuansuotas, protingas ir linksmas pasirodymas, todėl jis tapo tikru žiuri favoritu. Metateatrinis kūrinys apie laiką ir jo tėkmę teatre bei gyvenime ne tik atliepia pats save, bet ir kvestionuoja, abejoja, atspindi savo paties sukūrimą, aktoriaus profesiją ir teatro meno žanrą. Jis atskleidžia džiaugsmus ir sunkumus, kuriuos menininkas turi išgyventi, kad pasiektų akimirkos burtus, kuriuos mes visi taip mėgstame ir branginame teatre ir kurių iš jo tikimės. Pakviesdamas mus į švelnų pasakojimą apie nepasitikėjimą savimi, ambicijas, troškimus ir meilę teatrui bei vaidybai, „PRAeis“ taip pat yra universalus kūrinys apie amžėjimą, patirties įgijimą ir įsitvirtinimą (ne tik profesiniame) pasaulyje. Justas Tertelis spektaklį pristato sąžiningai, drąsiai ir pažeidžiamai, sujaudindamas publiką, bet nevengdamas jos ir pralinksminti. „PRAeis“ mums priminė didžiulį pirminės teatro situacijos potencialą: tuščia erdvė, vaidinantis žmogus ir stebinti publika.
„Patina“. Virginijos Rimkaitės pjesė „Patina“, kurią pastatė režisierė Eglė Švedkauskaitė, yra gerai orkestruotas kūrinys apie distopinę disciplina pagrįstą visuomenę. Šios mikrovisuomeninės situacijos centre yra tariama sveikatos problema ir kontroliuojanti matriarchatinė figūra. Džiaugiamės „Patina“ dėl jos niuansuotų, sudėtingų, sąmojingų, teatrališkų, protingų ir baugiai keistų bruožų, taip pat dėl bendros puikios režisūros, sujungiančios scenografiją, projekcijas, choreografiją ir net titrus į stiprią ir glaustą teatro kalbą. Kostiumai buvo ypač preciziški, elegantiški ir meistriškai perteikė istoriją. Griežta Eglės Švedkauskaitės režisūra kartu su įspūdingais Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorių pasirodymais spektaklį pavertė išraiškų, personažų ir detalių choreografija. „Patina“ sukuria veiksmingą valdingo namų ūkio įvaizdį kaip autoritarinių sistemų, keliančių bejėgiškumą ir emocinį šaltumą, metaforą, kai ligos ir informacijos kontrolė yra naudojamos kaip įrankiai autoritetui sustiprinti. Ne mažiau svarbu, kad kūrinys įtikinamai kelia klausimą: kas nutinka, kai sistema pradeda trūkinėti? Norėtume pamatyti jo antrąjį veiksmą.
„Mama“. Floriano Zellerio neostrindbergiškos pjesės „Mama“ pastatymas (režisierius Kirilas Glušajevas) yra klasikinio stiliaus teatro kūrinys su psichologiškai solidžiu ir nuosekliu aktorių darbu. Teatro studijoje pastatytas kūrinys puikiai išnaudojo scenografiją, ypač garso dizainą, sumaniai atverdamas panoraminius vaizdus į koridorių už tradicinės galinės teatro erdvės sienos. Balansuodamas tarp psichozės epizodų ir tikrovės, kūrinys vaizduoja motiną, kuri tampa niekam nereikalinga po to, kai suaugęs sūnus palieka šeimą, o moters vyras užsiėmęs darbu ir meilės reikalais. Pagrindinė spektaklio „Mama“ problema slypi ne inscenizacijoje su stipriais vaidmenimis, bet dramatiškoje Zellerio partitūroje, persmelktoje jam būdingos niūrios pasaulėžiūros, kuri pagrindinę veikėją paverčia diagnoze be jokios anamnezės. Spektaklyje visi simptomai perkeliami pagrindinei veikėjai, susimažinusiai iki šeimos funkcijų atlikėjos. Vaizduojant visa tai kaip privačią problemą, spektaklyje pamirštama apie sudėtingus visuomenės normų ir apribojimų rėmus, kuriuose ji gyvena. Puikiai įgyvendinti techniniai sprendimai mus ne visai įtikino dėl perspektyvos, atsiveriančios už šeimos namų sienų, stokos.
„Kaligula“. Albertʼo Camus „Kaligulos“ inscenizacija (režisierius Jokūbas Brazys) mus nukelia į „pjesės pjesėje“ situaciją – teatro kavinę, kurioje sprendžiamos atlikėjų pasiskirstymo vaidmenimis problemos. Spektaklis išsiskyrė savo ištverme, atletiškumu ir nešališku požiūriu. Grožėjomės brolystės ir vyriškos draugystės scenomis, tuo pačiu svajodami, kad mūsų matytas švelnus vyrų draugiškumas egzistuotų pasaulyje, kuriame prieš moteris nebūtų smurtaujama, jos nebūtų menkinamos, puolamos, ignoruojamos, niekinamos ir nutildomos. Remiantis tuo, ką mums pavyko suprasti dėl techninių iššūkių, iškilusių transliuojant kūrinio titrus, atrodo, kad, nors „Kaliguloje“ netrūko jautrių, poetiškų ir jaudinančių akimirkų bei puikių aktorių, spektaklis susidūrė su tomis pačiomis konceptualiomis problemomis atskiriant laisvės ir išsilaisvinimo sąvokas, kaip ir pats liūdnai pagarsėjęs Camus imperatorius. Pjesė vaizduoja toksišką sistemą, kuri vyrauja galios struktūrose, tarp jų ir teatruose, kvestionuoja ir pateisina, sąmoningai ar ne, daugybę smurto, prievartos ir agresijos formų visuomenėje. Valdžios praradimo baimės, išnykimo, beprasmės patriarchijos ir sveiko proto netekimo temos yra aiškios ir dramatiškai iškeltos. Išryškinti šias temas spektaklyje – tai įdomus būdas mąstyti apie jų sprendimą ir siekis atverti kelią pokyčiams. Norėtume pabrėžti, kad moterys ir požiūris į moteris scenoje nemaloniai stokojo gylio, o kartkartėmis vartojami rasiniai stereotipai buvo visiškai nereikalingi.
„Lustopia“. Vilniaus „Low Air“ choreografų Lauryno Žakevičiaus ir Airidos Gudaitės bei Kelno (Vokietija) „resistdance“ Silke Z. bendradarbystė – šiuolaikinio šokio spektaklis „Lustopia“ – subūrė skirtingų kartų ir gebėjimų atlikėjų grupę. Prasidėjęs atviroje scenoje, spektaklis kvietė publiką judėti ir tyrinėti erdvę bei žmogaus dydžio dėžes, tiesiogine prasme įkišant į jas ranką pro medžiaga aptrauktas angas. Ši situacija šiek tiek priminė septintojo dešimtmečio pabaigos legendinį Valie Export filmą „Tap and Touch Cinema“ (nors spektaklyje siūlomi prisilietimai buvo gerokai santūresni). Kai kurios dėžės, ant kurių šonų stambiu planu buvo pavaizduotos įvairios odos tekstūros, iš scenos centro netrukus atsidūrė ant teatro salės sienų, sumaniai sukuriant situaciją, kai žiūrovai tampa didesnio bendruomeninio kūno dalimi ir perkeltine prasme atsiduria po oda. Mus ypač sužavėjo atliekami duetai, patiko stebėti bendradarbiavimą ir bendrystę, besiskleidžiančią tarp skirtingų atlikėjų. Pagirtinas ir daugiakalbis požiūris į muziką ir tekstus. Nors esminis klausimas, kokie požiūriai į šokį labiausiai tinka įvairių fizinių savybių ir gebėjimų žmonėms, liko iš esmės neatsakytas, „Lustopia“ suteikė mums peno apmąstyti šiuolaikinių scenos menų įtraukumą ir prieinamumą.
Baigiamasis žodis
Apskritai kalbant, 2024 metų „Sirenų“ lietuviška programa išryškino teatro galią provokuoti diskusijas ir kelti emocijas, pabrėžė kūrybiškumą. Ji pasiūlė naujų perspektyvų pažįstamais klausimais, palikdama žiūrovams stiprų įspūdį. Visas renginys atskleidė teatro potencialą užmegzti ryšį su auditorija įvairiais lygmenimis, tai buvo įsimintina ir įspūdinga.
Žiuri dėkoja organizatoriams ir visiems menininkams, technikams, prodiuseriams ir kitiems darbuotojams, kurie įgyvendino tokią stiprią šių metų programą.
2024 metų „Sirenų“ lietuviškos programos žiuri nariai:
Krisas Nelsonas, Londonas;
Glynas Robertsas, Taunsvilis;
Anna Maria Strauß, Vilnius;
Rokas Vevaras, Liubliana;
Patrícia Portela, Lisabona.
Festivalio „Sirenos“ informacija