Knygą galima įsigyti Menų spaustuvės Infotekoje. Kaina - 7,89 Eur. Tokia pat pigesne kaina ją galima nusipirkti „Minties“ knygyne bei internetu. Taip pat teiraukitės šalies knygynuose.
Prieš trejetą metų Menų spaustuvė išleido vieną įdomiausių šiuolaikinės teatrologijos knygų - Hanso-Thieso Lehmanno studiją „Postdraminis teatras", apibendrinusią naujas scenos meno tendencijas ir bruožus (2010 m., vertė Jūratė Pieslytė). Šiandien greta jos galima pastatyti dar vieną etapinę knygą pasaulio scenos menų kontekste - Erikos Fischer-Lichte 2004 m. parašytą darbą „Performatyvumo estetika" (Ästhetik des Performativen, Suhrkamp Verlag, vertė Austėja Merkevičiūtė). Knygos vertimą parėmė Goethe-Institut, leidybą - Kultūros rėmimo fondas.
„Šios dvi knygos mums yra ir vienos aktualiausių, nes atveria naujus kelius scenos meno studijoms ir drauge pateikia įrankius jiems nagrinėti, naujai žvelgia į teatro istoriją. Todėl drauge su knygos dailininku Tomu Mrazausku stengėmės ir vizualiai pateikti jas kaip diptichą,- sako knygų pasirodymą lietuvių kalba iniciavęs teatro kritikas Vaidas Jauniškis. - Ir nors negalime girtis gausesniais šiandieninių teorijų vertimais, jau neturime teisės ir teigti, kad naujausios tyrinėtojų įžvalgos mums yra terra incognita. Be to, šios knygos suteikia ne tik įrankius tyrimams - jos skatina kurti, žvelgti į atlikimo meną plačiau ir laisviau, neužsidaryti amžiams itališkoje scenos dėžutėje, o drauge - permąstyti, kas iš tiesų joje vyksta".
Nauji meno reiškiniai reikalauja naujo žvilgsnio. Erika Fischer-Lichte savo knygoje analizuoja performatyvaus menų lūžio XX a. 7-ajame dešimtmetyje priežastis ir pasekmes. Kada teatras atrado žiūrovą ir kaip jis pasikeitė? Ar gali žiūrovas nekurti reikšmių, bet tapti veiksmo dalyviu? Kalbos filosofo Johno L. Austino terminas „performatyvus" tapo atspirties tašku ir esmine kategorija kalbėti apie menus, atmetančius fiktyvią realybę ir reprezentaciją, kuriančius dialogą tarp gyvo atlikėjo ir žiūrovo.
Performatyvus - „tai naujas žodis, šlykštus žodis, galbūt apskritai neturintis kokios nors ypatingos reikšmės", rašė šį terminą nukalęs lingvistas Johnas L. Austinas. Ilgainiui pasirodė, kad šis žodis svarbus ne tik kalbos filosofijai, bet ypač analizuojant įvairius menus.
Dr. Erika Fischer-Lichte - Berlyno Laisvojo universiteto profesorė, vizituojanti profesorė daugelyje pasaulio universitetų, viena didžiausių šiuolaikinių teatro tyrinėtojų. Savo knygoje „Performatyvumo estetika" ji analizuoja, kaip keitėsi teatras po lūžio XX a. 6-ajame dešimtmetyje - ir kas tuomet vyko. Autorė leidžiasi į nechronologišką kelionę po kultūros faktus nuo pirmykščių ritualų ir graikų dionisijų iki šių laikų performansų, akcijų, teatrinių įvykių, pagrįsdama ir įteisindama naują požiūrį į pakitusią meno paskirtį. Gausi svarbiausių XX a. meno pavyzdžių ir garsių vardų (Marina Abramović, Josephas Beuysas, Johnas Cage´as, Romeo Castellucci, Christophas Marthaleris, Robertas Wilsonas), besiremianti filosofija ir lingvistikos teorijomis, ši studija tapo viena fundamentaliausių pastarojo dešimtmečio knygų apie scenos menus ir puikiu gidu suprasti šiuolaikinę kultūrą. O drauge, kaip rašė „Frankfurter Allgemeine" recenzentė, tai ir paralelinė teatro meno ir teatro mokslo istorija.
Dr. Erika Fischer-Lichte parašė per 250 mokslinių publikacijų įvairiuose leidiniuose, 13 autorinių monografijų, iš kurių svarbiausios - „Teatro semiotika" (1983), „Dramos istorija" (1990, išversta į penkias kalbas), „Atrastas žiūrovas. Paradigmų kaita XX a. teatre" (1997), „Teatro vaizdas ir žvilgsnis. Europietiška perspektyva" (1997), „Teatras, auka, ritualas. Politinio teatro formos" (2005), „Performatyvumas. Įvadas" (2011). „Performatyvumo estetika" (2004) yra garsiausia jos knyga, išversta į vienuolika kalbų.
Menų spaustuvės Infotekoje galima įsigyti ir šią, ir Hanso-Thieso Lehmanno studiją „Postdraminis teatras“.
Menų faktūros inf.
