Spalio 28 ir 29 dienomis Nacionaliniame dramos teatre bus parodytas vienas įspūdingiausių festivalio „Pasaulio muzikos dienos“ teatrinių projektų – kultinio kompozitoriaus ir režisieriaus Heinerio Goebbelso spektaklis „Eraritjaritjaka – frazių muziejus“. Pelnęs net 6 europinius apdovanojimus, spektaklis pripažintas geriausiu teatro Vidy Lausanne (Šveicarija) paskutinio dešimtmečio pastatymu. Kūrinį atliks žymus prancūzų kino ir teatro aktorius André Wilmsas ir garsusis „Mondriaan“ styginių kvartetas iš Amsterdamo.
Šis projektas sukėlė bene didžiausią festivalio publikos susidomėjimą, o paleidus bilietus į prekybą, jie ėmė tirpti. Tačiau festivalio organizatoriams rūpestį kelia ne tik kaip sutalpinti visus norinčius pamatyti šį spektaklį, bet ir pagrindinio vaidmens atlikėjo aktoriaus André Wilmso iškelti ypatingi reikalavimai jo apgyvendinimui viešbutyje – kambarys turi būti labai didelis –numeryje turi būti didžiulė vonia, apartamentuose turi būti neįprastai gausus (daugiau nei 10 pavadinimų) vaisių asortimentas, kambaryje netrūkti turi augmenijos, o gerą nuotaiką palaikyti jam padėtų specialiai sukurtos gėlių kompozicijos. Be to, kambarys turi būti ypatingai tylus, be jokio gatvės ar kitokio triukšmo.
Visa laimė, kad festivalio rengėjams pavyko rasti visus aktoriaus reikalavimus atitinkantį viešbučio kambarį pačiame Vilniaus centre. O bilietų nespėję įsigyti žiūrovai turėtų paskubėti tuo pasirūpinti bilietai.lt kasose.
Sostinės publikai Heinerio Goebbelso kūryba jau pažįstama: 2006 m. „Sirenų“ teatro festivalio akcentu tapo jo spektaklis „Haširigaki“, o 2007 m. „Gaidos“ festivalio atidaryme skambėjo įspūdingas kūrinys orkestrui, aktoriui ir dainininkei „Surogate Cities“. Vis dėlto tarp daugelio Goebbelso muzikinio teatro kūrinių „Eraritjaritjaka“ pelnė bene plačiausią pripažinimą: 2004 m. spektaklis apdovanotas „Herald Angel“ premija Tarptautiniame Edinburgo festivalyje, 2005 m. pelnė „OPUS Stage“ prizą už režisūrą, taip pat – prancūzų kritikų „Grand Prix“ už geriausią užsienio spektaklį, „Grand Prix Mira Trailovic“ BITEF festivalyje Belgrade ir serbų dienračio „Politika“ prizą už geriausią režisiūrą, o 2006 m. – lenkų kritikų „Teatro ateities“ apdovanojimą Varšuvoje.
Heineris Goebbelsas pakvies mus į paslaptingą, ryškių vaizdinių ir nepaprastai muzikalų spektaklį „Eraritjaritjaka“ pagal Nobelio premijos laureato, Bulgarijoje gimusio žydų sefardų palikuonio filosofo Eliaso Canetti (1905–1994) autobiografinius tekstus, kuriais aktorius André Wilmsas tarsi konfrontuoja su muzika, publika ir pačiu savimi. Canetti tekstuose nėra nieko atsitiktinio, į jo akiratį patenka spektaklyje skambanti muzika, kalba, mūsų įpročiai ir tuštybė, miestai, žiniasklaida, gyvūnijos pasaulis, ir, visų pirma, šiurpi visaapimanti tvarkos galia.
Spektaklio pavadinimas „Eraritjaritjaka“ pasiskolintas iš arandos – Australijos aborigenų genties – kalbos. „Eraritjaritjaka“ reiškia „ilgėjimąsi to, kas negrįžtamai prarasta“. „Eraritjaritjaka“ gali būti laikoma trečiąja, paskutine Heinerio Goebbelso ir André Wilmso sukurtos trilogijos dalimi; dvi pirmosios jos dalys – tai „Or the hapless landing“ (1993) ir „Maxas Blackas“ (1998). Kokie skirtingi bebūtų šie spektakliai, visų trijų tema yra ta pati – žmogaus požiūris į gyvenimą per pačių įvairiausių autorių užrašus ir dienoraščių mintis.
Be Johanno Sebastiano Bacho „Fugos meno“ spektaklyje skamba daug XX a. styginių kvartetų muzikos – nuo Ravelio ir Šostakovičiaus iki Gavino Bryarso ir George’o Crumbo, kurią nuolatos besikeičiančiame fone virtuoziškai atlieka styginių kvartetas „Mondriaan Quartet“.
Vaizdinė „Eraritjaritjaka“ pusė asketiška ir kartu magiška, kaip ir visas Goebbelso teatro pasaulis. Puikaus prancūzų aktoriaus André Wilmso personažas nuo pat pradžių tarsi įkalinamas balto apšvietimo kvadrato (įspūdingas apšvietimo dailininko ir scenografo Klauso Grünbergo darbas!), o aktoriaus meistriškumą atskleidžia ne tik vaidyba, anot kritikų, „alsuojanti autentika ir gyvybe“, bet ir, pavyzdžiui, tai, kaip jis tobulai sinchroniškai su Maurice‘o Ravelio Styginių kvarteto pizzicato geba kapoti ... svogūną!
Prie neblėstančios šio intriguojančio ir nenuspėjama interpretacija išsiskiriančio spektaklio sėkmės nemaža dalimi prisideda nuolatinio Goebbelso padėjėjo Klauso Grünbergo šviesų ir sceniniai efektai bei jauno belgų prodiuserio Bruno Deville’io video instaliacijos, kurios, besikeisdamos kiekviename spektaklyje, leidžia žiūrovams vis labiau įsijausti į kino ir teatro aktoriaus André Wilmso vaidybą ir verčia suabejoti, ar tai drama, ar filmas, ir kur baigiasi fikcija, o kur prasideda realybė.
Šio išskirtinio projekto įgyvendinimui iš Lozanos į Vilnių atkeliauja milžiniškas sunkvežimis su įspūdingomis spektaklio dekoracijomis ir kitais scenografijos elementais. Be to, teatre bus statoma itin kokybiška ir galinga garso technika, padėsianti įgyvendinti platų erdvinio garso (surround) principą.
Pasaulio muzikos dienų inf.
