Gabrielės Tuminaitės „Emilija Galoti" iš Maskvos teatro „Sovremennik" repertuaro - ne tik rimtas, vientisas, stilingas jaunos režisierės darbas, bet ir vienas įdomiausių Druskininkų teatro festivalio „Vasara" pasirodymų.
Intrigavo viskas - kas vaidino, ką vaidino ir kaip.
Smalsumą spektakliui kėlė ir tai, kad GabrielėsTuminaitės, Rimo Tumino dukters ir mokinės režisūra Lietuvoje pažįstama tik siauram teatralų ratui. Kas matė jos diplominį „Atsitiktinumą" pagal P. Mérimée ar Nacionalinio teatro studijoje vaidinamą Teklės Kavtaradzės „Namisėdą"? O čia - kūrinys garsioje Maskvos scenoje. Pats spektaklis „Emilija Galoti" pagal Gottholdo Ephraimo Lessingo, XVIII amžiaus mąstytojo pjesę po premjeros šių metų sausį maskviečių kritikų vertintas kontroversiškai - ir taip, ir ne, ir bravo, ir deja.
O vaidino teatras „Sovremennik", kadaise vertintas kaip laisvės, teisybės, meniškumo scena, dėl kurios vaidinimų būdavo verta važinėti į Maskvą. Lietuvoje „Sovremennikas" nematytas kone pusę amžiaus - dabar tai jau visai kita trupė.
Gabrielė Tuminaitė buvo pakviesta režisuoti „Sovremennike" visiškai neatsitiktinai, bet ir ne dėl to, kad yra savo tėvo duktė. Visų pirma, ji dirbo asistente, kai R.Tuminas „Sovremennike" statė Aleksandro Gribojedovo „Vargą dėl proto". Su to spektaklio aktoriais Gabrielė surepetavo „Emilijos Galoti" eskizą ir dalyvavo „Sovremenniko" programoje „Bandymai" - per šią programą teatras ieško ir augina jaunus režisierius. Eskizas patiko teatro meno vadovei Galinai Volček, ir ji pakvietė Gabrielę debiutuoti mažojoje scenoje.
Tokia įžanga spektakliui apie tai, kaip patvirkęs Princas užsigeidė jam patikusios nekilmingos merginos ir užsakė kamerdineriui Marineliui pagrobimą jos vestuvių dieną. Nuo Princo rytinio įgeidžio iki vakaro buvo sunaikintas visos Galoti šeimos gyvenimas: jaunikis nužudytas, nuotaka išniekinta ir nudurta, tėvai sugniuždyti.
Mačiusiems G.Tuminaitės „Atsitiktinumą" - irgi kraštutinių jausmų ir tragiškų įvykių siužetą, parodytą iš komiškosios pusės, - nebus keista, kad iš penkių veiksmų G.E.Lessingo tragedijos režisierė padarė pusantros valandos farsą. Ji išryškino komiškus veikėjų bruožus, padarė matomais jų slaptuosius ketinimus, aistras, manijas. Čia juokiamasi ne iš tragedijos, o iš paradoksų.
Jaunutė Emilija Galoti (Viktorija Romanenko), per maldą vestuvių rytą bažnyčioje pakalbinta Princo, pasakoja motinai apie tą susitikimą, springdama nuo staigaus geismo iš visų jėgų gniaužydama pagalvę. Motina Klaudija (Ina Timofejeva) prie savo prašmatnios krūtinės nekantriai glaudžia ne tik dukters jaunikį grafą Apianį (Šamilis Chamatovas), bet vėliau ir jo žūties užsakovą Marinelį (Jevgenijus Pavlovas). O Marinelis pasirausvina skruostus ir ima virpėti prieš susitikimą su Princo atstumta grafiene Orsina (Jelena Kozina), kuri kaip tik užsimena, kad vyrai, rausvinantys skruostus jai koktūs.
„Emilijoje Galoti" esama ir teatro štampų parodijos. Princas (Ilja Lykovas) nepamiršta apčiupinėti scenos po savimi, ieškodamas kaip patogiau atsigulus „kančiai" pavaizduoti, kokią pozą išriesti. Marinelis melodingai niekšiškai kvatoja, muštynėse dalvauja kaip akrobatas, o kai žadama, kad nuo kraupių naujienų jo plaukai atsistosią piestu, pats iškelia savo ilgą kasą.
Toks cirkas šiurpių įvykių akivaizdoje? Štai čia ir yra režisierės profesionalumas, kad visos išdaigos pajungtos spektaklio sumanymui, o jį suvokiu kaip norą parodyti žmones, užimtus tik savimi, tik savo šios akimirkos norais. Ar tai nėra tiesus kelias į tragediją?
Be to, visi vieni prieš kitus vaidina reikšmingus asmenis. Vaidina temperamentingai, impozantiškai. Iki tam tikros ribos. Iki vaidmuo patogus. Ribą, kai herojai pajunta nerimą, režisierė ima brėžti artėjant finalui. Nėra taip, kad visi „Emilijos Galoti" veikėjai staiga supranta, kas atsitiko. Palikti vaidmenis-kaukes nėra paprasta nė vienam. Nelaimės nuojauta lėtai išgena iš scenos ir „pavargusį" nuo pasiekto pasimatymo Princą, ir jo bendrininką Marinelį, slapčia nusišluosčiusį skruostų raudonį, ir mamytę Klaudiją Galoti, nebesusigaudančią, kurį dar jauną vyrą priglaudus. Tik Emilija lieka padėrusi, lyg nepabudusi iš keisto baisaus sapno.
Vienintelis veikėjas, per kurį G.Tuminaitė parodo, kaip sustoja komiškojo vaidinimo mechanizmas, yra Emilijos tėvas Odoardas Galotis. Jį vaidinantis Vladislavas Vetrovas turi tik du epizodus, bet spektaklio viršūnę sukuria būtent šitas aktorius. Iš pradžių Galotis - griežtų pažiūrų riaumojantis siaubūnas išsprogintomis akimis. Finale - meistriška vaidybinė scena, kai regi, kaip Galotis pagaliau supranta, ko nenorėjo žinoti.Vetrovas keičia registrą, malšina savo herojaus įtūžį, netgi žiūrovams duodamas ženklą pernelyg nesiautėti gyvenime, nes tai neturi jokios prasmės.
Atrodo galėtum traktatą parašyti apie tą Vetrovo vaidmens momentą, tą žmogaus būseną, kai viskas lėtėja, kinta, stingsta, buvęs aiškumas virsta tuštuma, vėliau - apsisprendimu. Lyg plokštelė ima suktis kitu greičiu, ir Odoardas Galotis liaujasi būti groteskišku personažu. Farsas virsta tragedija būtent tada. Tėvas nuduria savo taip ir neištekėjusią dukrą, tebekliedinčią aistra Princui. Paprastas neryškus judesys.
Pagal tekstą Galotis išeina prisipažinti teisėsaugai, pagal spektaklio prasmę šitas žmogus traukiasi iš farsiškos aplinkos. Į save, į ramybę, į nežinią. Paprastai: išeina už tos neva seno marmuro sienos, kurią Adomas Jacovskis pastatė, palikdamas ne per daug erdvės vaidinimui - pakankamai arti prie žiūrovų, nes ir farsiška aplinka supa kone kasdien kiekvieną.
Po „Emilijos Galoti" vaidinimo kilo keli klausimai. Ar šitą spektaklį įmanoma atvežti tik į festivalį ir tik į Druskininkus? Ir tik vieną kartą?
Ir kokia jaunos režisierės perspektyva? Tolimesnės studijos svetur? Asistavimas tėvui? Rusijos teatrai? Į tą klausimą yra atsakymas: Gabrielė Tuminaitė repetuoja Vaižganto „Dėdes ir dėdienes" Vilniaus Mažajame teatre.
