 |
| Eimuntas Nekrošius: „Niekada nieko neprašykite”. Menų faktūros archyvas |
Jau pasidarė tarsi savaime suprantama, kad Eimunto Nekrošiaus teatro studija „Meno fortas“ pamažu virsta kone fantomu: panorėję pamatyti spektaklius, teatro mylėtojai dažniausiai gauna susipažinti su užsienio gastrolių sąrašu arba ištraukomis iš recenzijų. Pasiekia garsas ir apie režisieriaus darbus Florencijoje, Palerme ar Maskvoje. Dar tebevaidinami senesni arba naujesni pastatymai pernelyg greitai virsta legendiniais ar netgi istoriniais. Kaip šioje „išretinto“ buvimo šalies kultūriniame gyvenime situacijoje jaučiasi pats E.Nekrošius?
„Tegul jie bėga pirmi“
– Kiek esate priklausomas nuo išorinių aplinkybių: to, kad spektaklių rodymui tenka nuomotis sales iš kitų teatrų, kad naujiems pastatymams kaip oras yra būtinos užsienio partnerių lėšos?
– Esu labai priklausomas. Tačiau tiksliai atsakyti į tokius klausimus ko gero negalėčiau, nes apie materialią teatro padėtį daugiau žino administracija... Tai yra jų darbo teritorija.
– O Jūsų darbo teritoriją – premjerų skaičių, darbo tempus ir t.t. – tokia padėtis veikia?
– Turime išsilaikyti patys. Spektaklių rodymas Lietuvoje viename ar kitame teatre yra labai nuostolingas, kiek žinau iš „Meno forto“ direktoriaus Audriaus Jankausko... Norėtųsi daugiau vaidinti, bet aplinkybės tam nėra palankios. O gal ir geras yra toks gyvenimo ritmas – nerėksmingas. Skųstis nesinori... Galbūt būtų daugiau premjerų. Ir šiaip galvoju kviestis kitus režisierius į „Meno fortą“. Vienas pavargau dirbti. Būtinai rasime jaunus – su mielu noru užleisiu jiems pirmą poziciją. Tegul jie bėga pirmi.
– O ar yra tų jaunųjų?
– Be abejo yra!
– Jūs turbūt žinote plačiai nuskambėjusią lenkų teatro kritiko Lukaszo Drewniako nuomonę, esą nėra Lietuvos teatre jaunosios kartos, kažką vis dar kuria tik „senieji“.
– Netiesa, kategoriškai su tuo nesutinku. Pykstu, kai išgirstu tokius žodžius. Yra puikių, talentingų jaunų žmonių. Ir apskritai, kai Lietuvai prikabina etiketę, neva esame režisierių šalis, man juokas ima. Sutapo, kad per vieną laikmetį keli režisieriai truputį išbėgo į priekį. Bet stiprūs yra ir latviai, ir lenkai, ir rusai... Mes truputį „pasikėlėme“, neadekvačiai. Kaip ir ta istorija su karalienės Elžbietos II tariamu lietuviškumu. Lyg negalime gyventi, jaučiamės nepilnaverčiai, nesuradę lietuviškų pasaulio garsenybių šaknų. Tai kelia juoką, gėda net skaityti ar girdėti.
Klajoti – per sunku
– Ar tai, kad „Meno forto“ spektaklius kuriate su keliais užsienio koprodiuseriais, kad repetuojate ir rodote eskizus vis kitoje šalyje, jau tapo įprasta?
– Prieš aštuonerius metus tai buvo įdomu, o dabar jau vargina. Važinėtis yra smagu tik iki tam tikro amžiaus, vėliau norisi prisirišti prie namų. Išvykos yra sunkios – ir aktoriams, ir man. Bet aplinkybės verčia gyventi kitaip.
– Anonsuojant Jūsų būsimą darbą Nacionaliniame operos ir baleto teatre su Richardo Wagnerio „Valkirija“, dažnai skambėjo frazė „E.Nekrošiaus sugrįžimas į Lietuvą“. Ar iš tiesų – grįžote, ar jaučiatės, kad buvote išvykęs?
– Aš nesidomiu, kokios yra jų antraštės... Turiu pojūtį, kad nesu čia, Lietuvoje, nors nėra taip, kad nuolat būčiau išvykęs. Sunku būtų pasakyti, ką man tai reiškia asmeniškai. Žinau tik, kad į užsienį
važiuoju iš reikalo.
– Ar yra prošvaisčių, kad situacija pasikeis?
– Net nežinau, apie ateitį pernelyg negalvoju. O gal geriausia, kad niekas ir nesikeistų, kad būtų stabilumas, nors ir klajokliškas. Nemėgstu gyvenime ryškių pokyčių. Kasdienybė yra graži, kokia ji bebūtų – sunki ar lengva. Jau moku gyventi kasdieniškai.
„Meno forto“ sienos – storos
– Ar jaučiate tam tikrą „temperatūrų skirtumą“: Rusijoje Jus vadina mažiausiai genijumi, jų recenzijose – daugybė patoso ir aukščiausių būdvardžių laipsnių. Lietuvoje viskas gerokai ramiau, Italijoje – temperamentingi „bravo“. Ar reaguojate į tai?
– Sunku pasakyti, gal ir reaguoju... Vis dėlto publika Leningrade ar Maskvoje yra visai kitokia, nei Lietuvoje. Tarkime, kalbant apie ten jau parodytą „Fausto“ eskizą: jie žino medžiagą, matė jau kelias interpretacijas, žiūri nebe siužetą, o vaidybą, vertina sprendimą. Žinoma, šiuose didmiesčiuose yra daug humanitarinių universitetų, mokslo, kultūros įstaigų, teatrų gausybė. O Vilniuje?
– Minėjote per „Faustą“ pristatančią spaudos konferenciją, kad stengiatės gelbėtis nuo laiko reikalavimų, nepasiduoti mados vėjams teatre.
– Vadinamą „rinką“ matau šalia, ji labai savimi pasitiki... Būtų nesunku į ją įžengti. Kartais sulaukiu tokio pobūdžio pasiūlymų, bet retai. Net nežinau, ar tą lemia mano būdas, charakterio bruožas, bet nesilankstau, nemoku įtikti. Dabar toks gyvenimas, kad visi stengiasi patikti, su
visais palaikyti gerus santykius. Tarp tų žmonių – daugybė dirbtinumo molekulių.
– Ar Jums įdomu tai, kas vyksta šalies politiniame gyvenime? Ar turi menininkas išlaikyti atstumą nuo begalinių skandalų?
 |
| Vladas Bagdonas
– Faustas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
– Laikraščių neskaitau. Man visada įdomi pasaulinė politika, kasdien klausau radijo „Svoboda“ laidų. O Lietuvoje – galima pasakyti, kad situacija primena žuvų nerštą. Jos būna tarsi apdujusios, galima gaudyti rankomis, nelikę jokio savisaugos instinkto. Politikai negali nuo to „neršto“ atsitraukti, pažiūrėti į save iš šalies. Bjaurus lietuviškas charakteris... Net netikėjau, kad galima šitaip vienam kito nekęsti, stumdyti, į nugarą smogti.
– Koks turėtų būti, Jūsų manymu, optimalus kuriančio žmogaus santykis su tais „nerštais“?
– Keista, kad menininkai pasidarė priklausomi nuo politinės situacijos. O juk jie visada buvo opozicijoje, turėjo kandumo... Niekada nemėgome jokios valdžios, taip, manau, ir turi būti! Kai kurie taip pamėgo valdžią, kad net tapo jos bičiuliais. Linkėčiau visiems menininkams nesibičiuliauti šitaip. Tik taip galima išlaikyti ribą ir nesilankstyti. Yra Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ frazė: „Niekada nieko neprašykite, ypač iš tų, kurie už jus stipresni. Patys pasiūlys ir patys viską duos“.
