Balandžio 26-ąją, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) dviejų dalių šiuolaikinės choreografijos vakare „Hommage à Čiurlionis“, skirtame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ajam jubiliejui, bus pristatytas choreografės Editos Stundytės pagal kompozitoriaus Arvydo Malcio muziką sukurtas vienaveiksmis šokio spektaklis „(Pra)regėjimai“. KVMT orkestrui diriguos spektaklio muzikos vadovas ir teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis.
Antroje vakaro dalyje choreografais tapę KVMT baleto artistai – Romanas Semenenko ir Daria Verovka (Ukraina), Elly Bruno ir Aurora Ruvoletto (Italija), Bernatas Blay Boschas (Ispanija) ir Mantas Ūsas (Lietuva) – pristatys šokio kompozicijas pagal specialiai jiems Yanos Shliabanskos (Ukraina), Dylano Iuliano (Italija), Kristijono Lučinsko, Donato Bielkausko, Jono Raudoniaus, Andriaus Stakelės (Lietuva) sukurtus elektroninės muzikos garso takelius.
Apie įkvėpimą, iššūkius ir pasiruošimą spektakliui pasakoja choreografė Edita Stundytė.
-----
Kodėl spektaklį pavadinote „(Pra)regėjimai“?
Spektaklį pavadinau „(Pra)regėjimai“, nes regėjimai – tai vizijos, haliucinacijos, sapnai, o kiekvienas (ar beveik kiekvienas) menininkas pradeda kurti nuo minties, nuo sumanymo, nuo vizijos, nuo regėjimų, kurių anaiptol ne kiekvienas tampa kūnu. „(Pra)regėjimai“ – tai ypatingos būsenos, palytėtos įkvėpimo, nušvitimo, kai randami sprendimai.
Pavadinimo priešdėlyje išskirčiau dvi raides – „ra“. Šiuo vardu senovės Egipto mitologijoje buvo vadinamas vienas svarbiausių dievų – Saulės dievas, dievas-kūrėjas, simbolizuojantis dvasinę šviesą ir intelektą. Saulė yra vienas iš elementų, nuolat atsikartojančių ir Čiurlionio kūryboje.
Spektaklio idėjinė ašis – tai Menininko būsenos ir vizijos, regėjimai, daugiausiai susiję su tamsa, kančia, kliūtimis. Tačiau spektaklyje jis patiria ir du praregėjimus: kai jam pavyksta įgyvendinti savo sumanymą ir kai jis sutinka savo Mylimąją.
Kas tapo įkvėpimu ruošiantis šiam spektakliui?
Mane visada žavėjo Čiurlionio asmenybė, ypač jo atsidavimas menui. Tai tam tikras pasiaukojimas, pasišventimas, kuris visais laikais buvo būdingas rimtiems menininkams. Šiandien, atrodo, jis tampa vis mažiau suprantamas. Su šiuo pasiaukojimo, pasišventimo stygiumi aš sieju ir tam tikrą galingų proveržių mene nebuvimą. Vyrauja įsivaizdavimas, kad talentas – tai visada sėkmės istorija. Tačiau realybėje žmonės, kuriems pavyko įvykdyti proveržį mene, ne visada sulaukdavo pripažinimo gyvenime. Pavyzdžiui, prisiminkime Van Gogho, Gauguino likimus, o Lietuvoje – jų amžininko Čiurlionio.
Mane įkvėpė tas atsidavimas kūrybai, visada norėjau sukurti apie tai spektaklį. Tai tarsi duoklė praeities menininkams ir priminimas mums, šiandien gyvenantiems.
Kaip vyksta bendradarbiavimas su kompozitoriumi Arvydu Malciu? Kuo jo muzika rezonuoja su Čiurlionio kūryba? Ar ji turėjo kokios nors įtakos šokio kalbai?
Neturėjau jokių konkrečių lūkesčių, tačiau gavusi Malcio sukurtą muziką buvau maloniai nustebinta. Arvydo muzika yra graži ir sudėtinga, o tai mano mėgstamiausias derinys. Ši muzika man taip pat tapo įkvėpimu, nes, mano manymu, ji idealiai perteikia menininko – Čiurlionio – vidines būsenas, rezonuoja ir su jo kūryba. Visada stengiuosi, kad muzika ir judesys derėtų tarpusavyje, nebent būtų kitoks sumanymas. Tikiuosi, ir šį kartą pavyks sukurti visų šokio spektaklio komponentų dermę.
Kur slypi didžiausias iššūkis statant šokio spektaklį, skirtą tokiam ikoniškam kūrėjui kaip Čiurlionis?
Kaip pavaizduoti Čiurlionio vidinį pasaulį? Kaip prasiskverbti į genijaus sąmonę? Kaip perteikti jo būsenas? Tai sudėtingiausia ir yra didžiausias iššūkis. Šis spektaklis nėra biografinis. Tai spektaklis apie Menininko pasaulėjautą, išgyvenimus, kūrybines kančias, vizijas, košmarus, įkvėpimą ir meilę. Tai spektaklis, vykstantis ne laike, o tarp realybės ir sapno, kartais per liguistą Menininko žvilgsnį.
Iš esmės čia figūruoja trys veikėjai – Menininkas, Mūza-Mylimoji (abu vaidmenis atliks ta pati baleto artistė) ir Minia (visuomenė). Spektaklis konstruojamas kaip Menininko ir Minios priešprieša. Minią vaizduoju kaip lengvabūdišką elementą, šiek tiek ironizuodama ir šaržuodama – tam, kad sukurtume kontrastą su Menininko emocinėmis scenomis ir giliais išgyvenimais. Mūza-Mylimoji yra jo įkvėpimas ir išsigelbėjimas, o Minia nuolatos jiems trukdo.
Iš vienos pusės, Menininkas žino, kad jam pavyko sukurti tikrą šedevrą, bet iš kitos – jis susiduria su visuomene, kuri jo meno nesupranta. Minia nemato šviesos, kurią skleidžia paveikslas.
Kas tapo didžiausia inspiracija statant šį spektaklį: gal pasitelkiami konkretūs Čiurlionio muzikos ar tapybos kūriniai?
Kadangi „Hommage à Čiurlionis“ bus dviejų dalių vakaras, o antroje dalyje žiūrovai matys baleto trupės artistų kompozicijas pagal Čiurlionio paveikslus, man pasirodė tikslingiau pavaizduoti Menininko emocinį kelią tų paveikslų link. Labiausiai orientuojuosi į bendrą Čiurlionio kūrybos supratimą, jokiu konkrečiu kūriniu nesiremiu. Žinoma, bus galima įžvelgti tam tikrų paralelių su Čiurlionio kūryba, nes, pavyzdžiui, Minia iš žmonių transformuosis į kažkokias būtybes ar gamtos elementus.
Kaip pavyko „subalansuoti“ šiuolaikinį šokį ir Čiurlionio laikotarpio dvasią?
Kadangi mano užduotis buvo sukurti spektaklį ne tik apie Čiurlionį, bet apskritai apie tikrąjį menininką, Čiurlionio gyvenamo laikotarpio dvasia bus juntama tik kaip lengvas dvelksmas. Spektaklyje vaizduojamos Menininko būsenos besirengiant parodai ir jo susitikimas su Mylimąja.
Ar šis spektaklis remiasi daugiau klasikiniais ar šiuolaikiniais choreografijos principais?
Choreografijos pagrindą sudaro šiuolaikinis šokis su šiek tiek neoklasikinio šokio elementų.
Kaip KVMT baleto trupė reagavo į šį projektą? Ar teko patirti kokių nors netikėtų malonių atradimų dirbant su šokėjais?
Reakcija buvo teigiama ir entuziastinga, juk šokėjai turės galimybę pristatyti savo kūrybą. KVMT baleto trupėje šoka talentingi baleto artistai. Buvau nuoširdžiai nustebinta, kaip greitai jie orientuojasi ir įsisavina medžiagą. Trupė yra vienalytė, stipri ir artistiška. Su jais galima statyti rimtus, sudėtingus šokio spektaklius, baletus. Man pasisekė, kad turiu galimybę dirbti su tokiais šokėjais. Esu dėkinga jiems už kūrybiškumą, geranoriškumą ir pagalbą.
Ar baleto trupės vaidmuo vis dar yra svarbus šiuolaikinės choreografijos kontekste? Ką ji gali suteikti choreografui?
Baleto trupės svarba yra nepaprasta. Turiu omenyje ne tik apskritai, bet ir konkrečiai savo patirtį statant šį spektaklį, nes pasiūlymą gavau gana vėlai. Talentingi artistai nepaprastai palengvina choreografo darbą, sugeba perteikti mintį, interpretuodami vaidmenis „į temą“, patys siūlo judesius, ypač statant duetus ar grupines kontaktines scenas. Šiuolaikiniai šokėjai neretai tampa spektaklių bendraautoriais, ne kartą teko matyti prie choreografo pavardės prierašą „ir šokėjai“. Kadangi scenos menai, tarp jų ir šokio spektakliai, yra gyvas dalykas, vykstantis čia ir dabar, nuo kiekvieno artisto priklauso, koks bus spektaklis šiandien. Idealus variantas būtų techniškas ir emociškai intelektualus artistas.
Ar ateityje norėtumėte kurti daugiau projektų, kurie būtų įkvėpti lietuvių kultūros ir meno klasikų? Kokius kūrybinius projektus planuojate ateityje?
Turiu tokią mintį: norėčiau sukurti baletą apie XX amžiaus pradžios Lietuvos kaimo gyventojus, paprastus žmones, įpindama į kontekstą mūsų tautos kultūrinį paveldą ir folkloro elementus, tokius kaip sutartinės. Galvoje visada sukasi įvairūs sumanymai. Šiuo metu turiu keturias idėjas pilniems šokio spektakliams ir porą trumpesnės apimties abstrakcijų.
Viena iš jų – baletas pagal Patricios Highsmith romaną „Druskos kaina“ (The Price of Salt). Tai – šiuolaikinės moters pareigos ir laisvės dilema. Antra – baletas vaikams „Gražuolė ir pabaisa“ apie žmogaus vidinio grožio reikšmę. Trečia – spektaklis-komedija „Šuo ant šieno“, pagal XVI–XVII a. ispanų dramaturgo Lope de Vegos to paties pavadinimo pjesę apie proto ir jausmų konfliktą. Ketvirta – jau mano minėtas spektaklis apie Lietuvos kaimo gyventojus Pirmojo pasaulinio karo kontekste.
Taip pat turiu vieną idėją, sujungiančią keletą scenos menų – šiuolaikinę operą, šokį, dramą ir lėlių teatrą. Tai būtų spektaklis pagal Rainerio Wernerio Fassbinderio ir Michaelio Fenglerio 1970 metų filmą „Kodėl kuoktelėjo Ponas R.?“ (Why Does Herr R. Run Amok?) apie vartotojiškos kultūros aklavietę.
Man atrodo, kad kiekvienas iš šių spektaklių yra svarbus šiandien, o kuris iš jų bus įgyvendintas, sunku pasakyti, nes choreografo kūryba priklauso nuo daugelio priežasčių ir aplinkybių.
Ko tikitės iš artėjančios premjeros? Ką linkite patirti žiūrovams?
Tikiuosi, kad šis spektaklis bus suprastas publikos (juokiasi). O žiūrovams linkiu turiningai praleisti laiką.
Kalbino Žaneta Skersytė
-----
Editos Stundytės vizitinė kortelė
Edita Stundytė (g. 1975) – šokėja, choreografė. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė aktoriaus-šokėjo bakalauro (2002) ir magistro (2004) studijas (kurso vadovė Anželika Cholina). Nuo 1999 m. kaip šokėja dalyvavo choreografių Erikos Vizbaraitės, Birutės Banevičiūtės, Loros Juodkaitės, Airos Naginevičiūtės, Anželikos Cholinos spektakliuose ir projektuose, rodytuose Lietuvos nacionaliniame dramos, OKT / Vilniaus miesto, Anželikos Cholinos, „Dansema“ teatruose, šiuolaikinės operos festivalyje NOA ir kitur.
Kaip choreografė debiutavo 2005 m., „Menų spaustuvėje“ pristačiusi savo pirmąjį šokio spektaklį „Plaukia Ofelija, skęsta“ Shakespeareʼo „Hamleto“ motyvais. Tarp vėliau sukurtų choreografės darbų galima paminėti šokio spektaklį „Mes“ (Kūrybinio veiksmo bendruomenės teatras, 2007), monospektaklį „Nuskausminimas“ („Naujasis Baltijos šokis“, 2007), šokio monologą „Pilkas laikas“ (2007), šokio spektaklį „Apie tyrąją Erendirą“ pagal G. G. Márquezą (Anželikos Cholinos teatras, 2008), muzikos ir judesio spektaklį „Tu esi Meilė“ (su Andre Pabarčiūte, 2010), „Tamsioji pusė“ (2010), vienaveiksmį baletą „Franceska Mann“ pagal A. Šenderovo muziką (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2019), baletą vaikams „Užburtos akys“ pagal W. A. Mozarto muziką (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2022), kuris buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“. Taip pat pristatė choreografinių miniatiūrų tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ (2011) ir LNOBT projekte „Kūrybinis impulsas“ (2012, 2014–2018).
Bendradarbiaudama su įvairių sričių kūrėjais, kuria choreografiją teatralizuotiems koncertams, dramos ir operos spektakliams. Tarp svarbiausių bendrų projektų yra: choreografės darbai Franko Oteri ir Lucio Pozzi oratorijai „Machunas“ (rež. G. Petrauskas, „Kristupo festivalis“, 2005), tarptautiniam muzikiniam projektui „ZAP. Keturi elementai“ (rež. Dalius Abaris, „Sostinės dienos“, 2006), muzikiniam vojažui „Keistos istorijos“ (rež. L. Mikuta, „Kristupo festivalis“, 2006), Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ spektakliams-koncertams „Lietuviškos giesmės“ (rež. A. Šlepikas, 2006) ir „Kelk, broleli“ (rež. A. Vidžiūnas, 2010), J. Strausso operetei „Šikšnosparnis“ (rež. G. Šeduikis, LNOBT, 2012). Bendradarbiavo su teatro režisieriais Birute Mar (A. Barrico „Šilko“ inscenizacija, 2008; „Unė“, 2010 Lietuvos nacionaliniame dramos teatre) ir Oskaru Koršunovu. Su juo Lietuvoje ir svetur sukurti tokie pastatymai kaip spektaklis-misterija „Tos akys“ pagal Jono Fossės pjesę (projekto „Stavangeris – Europos kultūros sostinė 2008“ dalis), G. Donizetti opera „Meilės eliksyras“ (LNOBT, 2009), spektaklis „Dugne“ pagal M. Gorkį (Oslo nacionalinis teatras, 2009), K. Weillio opera „Sidabrinis ežeras“ (Stokholmo teatras Folkoperan, 2010).
Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre Edita Stundytė sukūrė choreografiją Eduardo Balsio operai „Kelionė į Tilžę“ (rež. Gytis Padegimas, 2019) ir M. K. Čiurlionio 150-ajam jubiliejui skirtą vienaveiksmį šokio spektaklį „(Pra)regėjimai“ (2025).
KVMT informacija
