.jpg)
Gruodžio 6 d. 15 val. Menų spaustuvėje „Stalo teatras“ kviečia į spektaklio šeimai „Dvi sesutės per lieptelį“ premjerą pagal lietuvių pasaką „Eglė - žalčio pati“ ir japonų pasaką „Gyvatės akys“. Idėjos autorė, dailininkė, režisierė - Saulė Degutytė, kompozitorė - Snieguolė Dikčiūtė, vaidina Saulė Degutytė ir Kristina Mauruševičiūtė.
Ne vieną spektaklį pagal pasakas sukūrusi Saulė Degutytė sakė: „Pasakos pas mane tarsi pačios atkeliauja ir prašosi perkeliamos į sceną. Prieš kelis metus Menų spaustuvėje vyko vienos japonų aktorės - šokėjos kūrybinis vakaras, kuriame ji taip pat parodė, kaip grimuotis, rengtis kimono. Susidomėjau, apsikeitėme kontaktais, susirašinėjome. Kilo idėja sukurti bendrą spektaklį su japonų aktore, kuriame būtų sekamos dvi mūsų skirtingose kultūrose populiariausios pasakos. Vėliau mūsų virtualus ryšys nutrūko, bet idėja sugretinti dvi bendrų bruožų turinčias pasakas liko. Ir štai į mano knygų lentyną atkeliavo japonų pasaka „Gyvatės akys“.
Šiandien šios pasakos labai aktualios: duoto žodžio retas laikosi; pasaulį apraizgė įvairiausių manipuliacijų tinklas, neįmanoma suprasti, ką iš tiesų dabar ištartas žodis reiškia. Tėvų duoto žodžio nesilaikymą skaudžiai išgyvena vaikai. O kas svarbu gyvenime? Pasitikėjimas vienas kitu ir garbė, o viso šito nelieka, kai laužome pažadus.
Pasakoje „Eglė - žalčio pati“ didelis vaidmuo skiriamas Eglei kaip savo tėvų dukrai. Būtent tėvai nulemia tragišką Eglės likimą. Šioje pasakoje veikia tik du Eglės vaikai: berniukas ir mergaitė, kurie pasakos pabaigoje virsta paukščiais.
Spektaklyje sceną padalinome į dvi dalis. Tai tarsi simbolizuoja dvi akis, du žvilgsnius, du požiūrius. Iš žiūrovo pusės kairėje - „Japonija“, dešinėje - „Lietuva“. Jas skiria upė. Per upę nutiestas lieptelis. Taip ir spektaklio pavadinimas kilo prisiminus lietuvišką mįslę apie akis: „Dvi sesutės per lieptelį“... Lieptelio idėją aptikau skaitydama šviesaus atminimo Gintaro Beresnevičiaus tekstus, kuriuose buvo gretinama lietuvių ir japonų archajinė kultūra bei simboliškai apibrėžiama, jog šios šalys sėdi viena priešais kitą prie vieno „tektoninio stalo“.
Spektaklyje svarbi motinystės tema, bus aliuzijų net į gimdymą tiek vienoje, tiek kitoje pasakoje. Prisirinkome ir retų lietuviškų dainų, ir japoniškų garsažodžių.
Gyvatės akį „vaidina“ lempos gaubtas. Kitą akį - dviračio ratuko diskelis. Akmenis rinkau Lietuvos ir Danijos pajūryje; jie „vaidina“ japonų veidus. Senovinis lygintuvas - žalčio galva. Spektaklyje pasitelkiame ir „nešiojamą“ šešėlių teatrą, kuris atsirado netikėtai. Jis yra paprastai technologiškai sukonstruotas ir atspindi „Stalo teatro“ pagrindinę kūrybinę idėją: paprastos priemonės - nepaprastam veiksmui.
Aktorei Kristinai Mauruševičiūtei daiktų teatras - nauja patirtis, nors ji jau vaidina ir kitame „Stalo teatro“ spektaklyje „Tarmių stalas“. Prieš premjerą Kristina Mauruševičiūtė pasakojo: „Kai pradėjome nagrinėti pasakų turinį, padarėme išvadą, kad jų šaknys bendros. Net ir Biblijoje ar Toroje rasime tuos pačius personažus: Moterį, Vyrą, gyvatę (arba žaltį), medį. Užkoduoti bendri archetipai, kurių prasmes vienaip supranta vaikai, kitaip - suaugusieji. Tai ne šiaip lengvos pasakėlės. Nagrinėjama sudėtinga tema: kokios bausmės sulauki, kai sulaužai duotą žodį.
Japonų pasaką perpratome, kai pasitelkusios etnologų medžiagą, išanalizavome pasaką „Eglė - žalčio pati“. Tai pasaka apie matriarchato pabaigą, kai moteris prarado savo turėtą statusą.
Šiose pasakose svarbus vaidmuo suteiktas vaikams. Jie daro didžiulę įtaką savo tėvams. Japonų pasakoje pastebiu mokymą, kokias vertybes turėtų perimti berniukas, koks jis užaugęs turėtų būti. O „nauja karta“ reiškia „naują gyvenimą“, kuris tęsis, kai mūsų nebebus. Šiais laikais mažai dėmesio skiriame tam, kad vaikus išmokytume darniai gyventi šeimoje, gerbti tiek save, tiek kitą. Šioje pasakoje įžvelgiu net lyčių lygybės idėją: moteris bei vyras yra žmogus ir žmogus... Vyras ir moteris šeimoje turėtų būti kaip du draugai, o du - kaip vienas.
Saulė Degutytė turi retą talentą - ji yra daiktų užkerėtoja. Ji moka daiktus privilioti, o paskui it cirko dresuotoja iš jų sukurti daug personažų. Jos pasakoje atsiradęs senoviškas lygintuvas - savaime gražus, autentiškas daiktas, turintis savo istoriją. Saulės rankose lygintuvas virsta ir valtele, ir žalčio galva, ir vaiko lopšiu.
Daiktų teatras - savotiškas tarpdisciplininis menas: pasakojimas, tradicinė drama, žaidimas su daiktais, muzikavimas ir šokis. Kai studijavau Lietuvos muzikos, teatro ir kino akademijoje, Japonijos kultūra visi domėjomės. Cezaris Graužinis mums dėstė Suzuki tiesas, o teatrologė Audronė Girdzijauskaitė su įkvėpimu pasakojo apie japonų teatrą.
Scenos menininkams pravartu mokytis japoniškų dalykų: suzuki technikos, kardų meno ar arbatos gėrimo ceremonijos. Tai dvasinė praktika, kuriai reikalinga didelė dėmesio koncentracija, minimalizmas. Juk arbatos ceremonija - irgi savotiškas daiktų teatras: mažytis samtelis, „skraidančios“ servetėlės, nebuitiški judesiai. Ir jokių neigiamas emocijas keliančių kalbų.“
Užrašė Ridas Viskauskas
