„Pikų damos" epizodas: liūdnoji herojė Liza, gavusi pirmąjį meilės raštelį nuo Germano, sėdo rašyti atsakymo jam - nepažįstamam jaunuoliui, kasdien budinčiam po jos langu.
Pradeda rašyti ir suplėšo. Vėl ir vėl. Ji nenori įžeisti to jaunuolio. Ir prarasti jo nenori. Atsakymas turėtų parodyti, kad Liza vertina Germano dėmesį ir yra linkusi pasitikėti juo, tačiau nėra taip lengvai suviliojama asmenybė.
Todėl ji rašo ir plėšo. Popieriukai lyg sniego gniūžtelės tik švyst nuo Lizos stalo, tik švyst. O publika kaskart vis labiau juokiasi.
Festivalių numylėtiniai iš Gardino
Liza - marionetė, kaip Germanas ir Grafienė, kuri žino trijų kortų paslaptį. Mažyčiai žmogeliukai, patyrę didelę dramą.
Kitus veikėjus vaidina keturi aktoriai be lėlių. O veikia ne tik „Pikų damos" personažai, bet ir juos parašęs Aleksandras Puškinas, operą komponuojantis Piotras Čaikovskis, jo mecenatė Nadežda fon Mek, gondolininkas, staiga atplaukęs „iš kitos operos", kai Liza sumanė skandintis, nes begėdis Germanas ją vis dėlto nuvylė.
Tai Gardino lėlių teatro vaidinimas, režisuotas Olego Žiugždos. „Pikų dama", užburia savo fantazija, ironija, talentu, lengvu sklandymu tarp personažų ir juos kūrusių autorių.
Į Druskininkų „Vasaros" teatro festivalį „Pikų dama" atvyko jau patyrusi nemažą triumfą, pelniusi prizus savo šalyje ir Europos lėlių teatrų festivaliuose.
Režisierius O. Žiugžda - 52 metų lietuvis, jis studijavo aktorystę Baltarusijoje ir liko ten dirbti. Iš viso sukūrė virš šimto spektaklių, devynis jų - Kauno lėlių teatre. Gal dėl tokios gausios patirties „Pikų dama" atrodo lyg sužaista, neiškankinta.
Žiuri pirmininkas - tolerantiškas
Kai pamatai gerą vaidinimą, festivalyje smagu būti, įdomu aptarinėti įspūdžius. Bet kai patenki į prastą, net neprofesionalų vaidinimą, atrodo, kad ir visas festivalis parpuolė veidu į purvą.
Druskininkų „Vasaroje" būta tokių vakarų. Nuobodūs klounai Viačeslavo Polunino Asisiajaus kostiumais atvyko iš Sankt Peterburgo. Iš ten pat - įkyri agitbrigada, kažkodėl pasivadinusi teatru „Subota". Kiek dar tokių niekų prikviesta į Druskininkus iki rugpjūčio 11 d.?
Netalentingi žmonės savo nevykusiais pasirodymais gaišino žiūrovų laiką, todėl tie atvejai verčia svarstyti, ar „Vasara" turi atrankos kriterijus, ar tai atsitiktinių spektaklių kratinys?
Rašydama šį tekstą, jaučiuosi kaip Liza, iš naujo ir vis atsargiau formuluojanti laišką Germanui.
Neturiu poreikio įžeisti festivalio rengėjų ir jo prezidento Rimo Tumino. Tikiu, kad festivalis Druskininkuose gali tapti teatro įvykiu. Ir nenoriu likti apvilta, pasirinkusi tokį tikėjimą. Abejones „Vasara" šiek tiek sušvelnino žiuri pirmininkas profesorius Aleksejus Bartoševičius, iš Maskvos. Kalbant su juo atrodo, kad pusę gyvenimo jis praleidžia festivaliuose, nes tai geriausia proga koncentruotai pažinti, kas teatre vyksta. O kiekviename festivalyje, priminė profesorius, susiduri ir su gerais, ir su prastais spektakliais.
„Vasaros" festivalio „lygio šokinėjimas" A. Bartoševičių irgi nuvylė, tačiau, jo nuomone, „kadangi Druskininkuose matėme Gabrielės Tuminaitės „Emiliją Galoti", O.Žiugždos „Pikų damą", Pauliaus Ignatavičiaus „Dostojevskį vaikams", Ramunės Kudzmanaitės „Vėlines", jau po pirmos konkurso savaitės galiu sakyti, kad festivalis turi prasmę, jis įvyko".
„Vasaros" konkursinė programa, sudaryta iš 13 vaidinimų, baigsis šį savaitgalį.
Jauno režisieriaus drąsa
Rimo Tumino mokinio P. Ignatavičiaus „Dostojevskis vaikams" sugrąžino Druskininkų festivalį į garbingą profesionalų lygį. Kamerinėje aplinkoje Vilniaus Mažojo teatro spektaklį vaidina trys aktoriai, publikos akivaizdoje keičiantys vaidmenis.
Agnė Šataitė, Virginija Kuklytė ir Tadas Gryn suvaidina ir vaikus, ir suaugusiuosius iš ankstyvųjų Fiodoro Dostojevskio kūrinių „Netočka Nezvanova", „Vargo žmonės". Vaidinimui trūksta dramaturgo rankos, bet jauni aktoriai kuria savo trumpučius ryškius vaidmenis visiškai nepaisydami šitos kliūties. Yra pasigėrėtinų epizodų - A. Šataitės kunigaikštytė Katia, T. Gryn vaidinamas nekilmingas vaikas turtingųjų pensionate.
F. Dostojevskio literatūra čia valdo ir kartais atrodo kaip žodžių krioklys, o vaizdas kuriamas iš užuominų. Dekoracija - Mantvydo Mieliausko sukonstruotas Peterburgas: miniatiūriniai namukai ant stalo, tampančio ir scena. Kai berniukas (T.Gryn) Kalėdų vakarą nori sušilti ir laksto po šitą miestą, aktoriaus pirštai bėgioja tarp namų.
Kai kitoje ištraukoje mama ateina į pensionatą aplankyti seniai nematyto sūnaus, A. Šataitei pakanka kaltai nusukti veidą, įtempus lūpas - o juk vos prieš porą epizodų ta pati aktorė vaidino krykštaujančią kunigaikštytę, vaikiškai žiaurią našlaitei, apgyvendintai jų prašmatniuose namuose.
F. Dostojevskis nerašė pasakų. P.Ignatavičiaus spektaklio vaikai išgyvena artimųjų netektis, kaltės jausmą ir pasakoja apie tai. Gana makabriško turinio „Dostojevskis vaikams", skambant Piotro Čaikovskio muzikai kalba svarbų dalyką: kol turime vieni kitus - neatstumkime.
Profesorius A. Bartoševičius vertina P. Ignatavičiaus spektaklį už drąsą: „Ankstyvieji F. Dostojevskio kūriniai sentimentalūs iki šleikštumo, o jauno režisieriaus spektaklis jaudina. Šiais laikas eiti prieš srovę ir padaryti jausmingą vaidinimą - pagirtinai drąsu".
Spektaklis kaip aktorių mišios
Adomo Mickevičiaus „Vėlines" R. Kudzmanaitė pastatė Minske su nepriklausomu teatru „Č". Skirtingai nei rusakalbiai Gardino lėlininkai, „Č" aktoriai vaidina baltarusių kalba, ir tai yra principinis spektaklio bruožas.
Su R. Kudzmanaite dirbo scenografas Marius Jacovskis, kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva, kompozitorius Faustas Latėnas, o kartu su jais - kaip čia subtiliau pasakius (vėl Lizos rašymo kančios) - ir kiti didieji Lietuvos teatro meistrai, tik kažin, ar jie apie tai nutuokia.
Juk vos prasidėjus minskiečių „Vėlinėms", imi matyti Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus, R. Tumino kadaise statytus spektaklius: skrajojančios ir šūkčiojančios mergaitės, būriu judantys personažai, sapniški metaforiški judesiai-ženklai, net vergų choras iš „Nabuko"!
Bet reikia matyti, kaip jauni baltarusių aktoriai vaidina - lyg mišias aukoja. Per A.Mickevičiaus dramą teatras išreiškia patetišką meilę savo tėvynei ir jų vaidinimas atrodo kaip šventa misija. O „Nabuko" choras suskamba taip kovingai, kad šiurpai nukrato. Atrodo, sudainavę jie nueis ne į užkulisius, o į žūtbūtinį mūšį.
Gali nieko nežinoti apie tai, kaip ir kuo šiandien gyvena jų šalis, bet suvoksi, kad „Vėlinių" temas žmonės pažįsta ne iš istorinių knygų.
