Vilniaus miesto teatras „Meno ir mokslo laboratorija“ vasario 21 ir 22 d. pristato režisieriaus Pauliaus Markevičiaus spektaklį „Plutonas“. Kai susitinkame pokalbiui, vis dar lietingas ir šiltas kaip ankstyvą pavasarį sausio rytas. Ant liežuvio galo sukasi klimato kaitos temos, nes jaunojo britų dramaturgo Alistair´o McDowallo distopinėje pjesėje „X“, pagal kurią ir kuriamas spektaklis, Žemės planeta taip pat nebegrįžtamai užteršta. Bet ar tikrai čia svarbiausia ekologijos tema? Veiksmas vyksta Plutone įrengtoje mokslinėje bazėje, kurioje gyvena ir dirba astronautų komanda.
Spektaklį rodysite Etnokosmologijos muziejuje Molėtuose. Kodėl pasirinkote tą vietą? Nebaisu, kad žiūrovai gali pritrūkti ryžto vykti žiūrėti pastatymo į kitą miestą?
Taip, viskas vyks Etnokosmologijos muziejuje, trisdešimt metrų nuo žemės, stikliniame burbule. Tarsi savaime papulsime į kosminę bazę. Mūsų spektaklis išlipa iš spektaklio rėmų, nes su žiūrovais komunikuosime jiems dar neatėjus į spektaklį. Radijo laida „Bilietų nėra“ ruošia specialų, valandos trukmės podkastą, kurį žiūrovai galėtų klausytis kelyje į Molėtus. Prieš spektaklį taip pat turėsime parodą-instaliaciją, kuri supažindins su „Plutono“ veikėjais. Taip norime išplėsti žiūrovų patirtį.
Kaip atrodo jūsų repeticijos? Repetuojate Molėtuose?
Prieš metus gyvenome Etnokosmologijos muziejuje, skaitėme pjesę, pratinomės prie erdvės, stebėjome, kaip juda kūnai, skamba balsas. Atidėjome į šalį, paskui vėl tris dienas buvome išvykę į Molėtus. Prieš spektaklio premjerą gyvensime ten savaitę. Kai repetuoji Vilniuje, kasdien turi minčių apie tai, ką veiksi paskui, kokiais buitiniais darbais užsiimsi, kur eisi. O kai kartu gyveni su komanda Molėtuose, papuoli į išskirtinę kokybiško laiko erdvę, lieka tik tai, dėl ko atvažiavai.
Kaip rinkaisi spektaklio komandą?
Aktorius rinkausi galvodamas apie pjesėje esančių personažų charakterių būdą. Manau, kad pavyko tą padaryti. Vieno režisieriaus repeticijose būdamas išgirdau tokią pastabą, kad jeigu kastingas pavyko - pusė darbo jau padaryta. Manau, pavyko žengti pirmą gerą žingsnį. Su komandos nariais esame pažįstami, suprantame vienas kitą iš pusės žodžio.
Tau lengva dirbti su draugais?
Kai esi su žmogumi pažįstamas, netgi gali jį pavadinti savo draugu ir jus sieja ne tik darbiniai santykiai, tada lengva vienas kitą suprasti. Aišku, yra tamsioji mėnulio pusė, kai esi pernelyg geras draugas ir nebegali visko išsakyti iš darbinės pusės. Bet man labai svarbus emocinis ryšys, ne vien techniniai parametrai. Kartais sunku nepiktnaudžiauti draugyste, tačiau mums to išvengti pavyksta. Kai išvažiuojame į stovyklas ir pakylame į bokštą, prasideda mūsų darbas ir nuo vakarinių draugysčių atsiribojame.
Koks tu kaip režisierius?
Esu labai kantrus, duodu daug laisvės išbandyti viską, atrasti sau patogias vietas erdvėje ir emocijose. Artėjant premjerai darausi vis griežtesnis ir reiklesnis.
Kokią atmosferą spektaklyje nori sukurti?
Tai mokslinės fantastikos medžiaga, turime griežtas aplinkybes, veiksmas vyksta kosminėje bazėje Plutone, laikas distopinis, ateities vizija iš šiandienos taško nešviesi, pjesėje žemė jau nebepanaši į dabartinę - nebėra žemynų, valstybių, vanduo tik cisternose, žmonės gyvena keistose bendruomenėse. Moksliniai laimėjimai dideli, jau įsikuriama ir įvairiose planetose. Astronautų grupė išsiunčiama įkurti bazę ir susipažinti su Plutonu. Tačiau pjesėje mokslinės fantastikos sąlyga veikia tik kaip aplinkybė, kurioje patalpinamas žmogus. Koncentruojamasi į žmogų, jo santykius su kitais.
Kaip supratau iš spektaklio aprašymo, čia svarbi vienatvės tema?
Teisingesnis apibūdinimas būtų - atskirtis ir ilgesys. Tai pamatiniai jausmai šiame spektaklyje. Kartais neturi skristi toli nuo Žemės, kad pasijustum vienišas, atsiskyręs, svetimas. Pagrindinė veikėja prieš išskrisdama į ekspediciją netenka sau artimo žmogaus, ta netektis sukuria aplinkybes, kad net ir gyvendamas šiame pasaulyje, neturi su kuo pabūti drauge, atrasti bendrų sąlyčio taškų.
Ekologija dabar ant bangos. Koks tavo santykis su klimato kaitos tema? Ar menas gali prisidėti prie visuomenės sąmoningėjimo?
Taip, tema išties populiari ir gali lengvai nuslysti ją eksponuodamas. Menas turi apie tai šnekėti, bet vien šnekėti nepakanka, reikia kelti klausimus, ką su tuo padaryti, menas ne visuomet duos atsakymus, čia gal labiau mokslininkų tikslas ieškoti išeičių. Bet kalbėti apie esamą situaciją yra būtina. Kartais atrodo kad tema nutrinta, bet kuo daugiau apie tai kalbama, tuo daugiau žmonių apie tai sužino. Manau, reikalinga žadinti ir budinti. Bet, kaip jau minėjau, šiame spektaklyje ekologijos tema - šalutinė.
Viename interviu esi minėjęs, kad žaviesi astronomija?
Žaviuosi iš svajoklio pusės, kas yra ar nėra riba, kiek mūsų čia yra.
O ateivių yra?
Mes patys gal ir esame tie ateiviai.
Kartais man truputį gaila tų septintojo dešimtmečio menininkų, kurie įsivaizdavo, kad po kelionės į Mėnulį, kosmoso užkariavimas vyks žaibo greičiu ir prikūrė visokiausių kūrinių apie tai. O paaiškėjo, kad viskas ne taip paprasta...
Technologinė pusė sparčiai vystosi, žmogus vis dėl to ribotas padaras. Nuskristi iki artimesnės, bet tolimos planetos, bilietas kol kas tik į vieną pusę. Esi apribotas materinių kūnų dalykų ir laiko. Tai artima spektaklio temai. Veikėjai patalpinami į tokią erdvę, kur viskas garantuota - turi stogą virš galvos, vandens, maisto. Tau bus šilta, kiek reikės ir tame laike tau tiesiog reikia išbūti. Tobulose sąlygose tereikia išbūti. Tokia savotiška skaistykla. Akmenėlis į šiandienos situaciją, kaip mes gyvename. Juk esame truputėlį nutolę nuo savęs paties, turime daug savo veidų programėlėse, užsiėmę begale dalykų. Kartais sunkiausia ramiai išbūti pačiam su savimi, su tuo susiduria spektaklio veikėjai, kai reikia išbūti uždarytam ne su savo svajonių komanda ir pačiais savimi. Vienas didžiausių šiandienos iššūkių - išmokti būti vienam.
Kokią vietą „Plutonas“ užima tavo kitų spektaklių kontekste?
Statant spektaklį iššūkį kelia pati vieta, nes muziejus turi daug apribojimų, maža scenos aikštelė, visokie techniniai klausimai. Pati pjesė puiki dėl gyvų dialogų, perskaičius ją pirmą kartą iškart pagauna teksto tikrumas. O nostalgiška ateities atskirties tema mane visada domino. Kodėl žmogus jaučiasi vienišas? Ko jam trūksta? Kaip iš to išeiti, kur ta viltis?
O spektaklyje vilties bus?
Viltis visada yra.
Kaip reaguoji į kritiką? Skaitai spaudoje, klausaisi po spektaklio išeinančių žiūrovų replikų?
Perskaitau, žinoma. Būna nusijuokiu. O kartais gaila, kad nieko neparašė apie muziką, scenovaizdį, ar apie aktoriaus detales. Bet kritikas turi savo išeities tašką, smagu, kai užčiuopia, kaip tas buvo padaryta. Vertinu tai kaip asmeninį požiūrį, bet ne kaip spektaklio vertinimą pažymiais.
Kaip vertini šiuolaikinę teatro kritiką?
Pastebiu, kad daug rašo ne profesionalai, o influenceriai, kurie gauna užsakymą ar honorarą, jei atsiliepia apie vieną ar kitą spektaklį, paskui jų atsiliepimą ateina žmonės žiūrėti tą spektaklį.
Tavęs netrikdo apdovanojimai?
Apdovanojimai eina ir praeina. Malonu, kai tavo darbą įvertina, bet jis jau būna padarytas, tu jau žiūri į priekį. Stengiuosi nesureikšminti ir nenešioju ant krūtinės prisegtų medalių.
Kas lietuviškoje teatro scenoje tave paskutiniu metu jaudino?
Mane visada nustebina ir prikausto jautrumas. Šiaip dabar esu stebėjimo ir laukimo režime.
Kodėl?
Įdomu, koks kitas teatro žingsnis, kur jis toliau nueis, jaučiu, kad kraštas jau pasiektas. Pastaruoju metu scenoje matau nemažai to, ko galima nusipirkti bet kurioje parduotuvėje - led juostelių, dirbtinių augalų. Daug šviesos, trankios muzikos, instagramo ar pinteresto vaizdų, bet po jais daugiau nieko nėra. Gal po truputį teatro kūrėjai pradės jas atmetinėti?
O tau neatrodo, kad publika vis dažniau nori lengvo turinio produktų?
Žmonės nori atsipalaiduoti po darbų, atsiriboti nuo realybės. Susikaupimo reikalaujantys, gilesni spektakliai vyksta mažesnėse salėse, tai normalu.
Populiarus vartotojų nusiteikimas, jog gyvenime ir taip pakanka juodulių, tad menas turi džiuginti
Džiugesį susikurti gali tik pats. Juk gali nueiti į linksmą komediją ir bus labai liūdna. Visi sprendimai glūdi viduje, o spektaklis vyksta žiūrovo galvoje. Reikia išmokti būti su savimi ir savyje ieškoti atsakymų.
