Prieš dešimt metų, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko garsaus prancūzų rašytojo Antoine´o de Saint Exupéry „Mažojo princo“ premjera. Spektaklį pastatė šviesaus atminimo aktorius ir režisierius Saulius Mykolaitis, kurio penkiasdešimtmečio jubiliejų tik ką atšventė teatras, kartu su „Bardai LT“ surengęs vakarą „Nieko nepasakyta...“.
Nuo pat premjeros (2006-01-22) spektaklis rodomas perpildytose salėse. Šią alegorinę pasaką Sauliui Mykolaičiui padėjo kurti talentingi žmonės: inscenizacijos ir dainų autorius Rimvydas Stankevičius, kompozitorius Marius Salynas, scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė, choreografė Vesta Grabštaitė, videorežisierius Rokas Tarabilda.
Rimvydas Stankevičius, kūrinį pritaikęs teatrui ir suteikęs jam ypatingo poetiškumo, Lakūną pavertė ne mažiau svarbiu personažu, nei pats Mažasis princas. Saint Exupéry yra pagrindinis savo knygų herojus, nes visos jos - tarsi lakūno dienoraštis. Režisieriui Sauliui Mykolaičiui tai ypatingai buvo svarbu, todėl jis tarytum susitapatino su rašytojo asmenybe, aukštindamas gyvenimo riziką ir begalinę meilę. Turbūt daugelis teatro režisierių galėtų būti lakūnais, nes kiekvienas spektaklis gali būti pavadintas rizikingu skrydžiu.
Skrydis - svaiginantis. Scena ir šiandien alsuoja gyvybe. Spektaklis sukausto, priverčia galvoti. Retai vaikų teatre salėje gali išgyventi tokią tylą ir susikaupimą.
Pirmojoje premjeroje vaidino tuomet dar jauni aktoriai - Marius Jampolskis, Remigijus Bučius, Inga Jankauskaitė, Judita Zareckaitė, Jūratė Vilūnaitė, Algirdas Dainavičius, Algirdas Gradauskas, Giedrius Savickas ir Mindaugas Jusčius. Šiandien kai kuriuos iš jų pakeitė Rasa Rapalytė, Gabrielė Malinauskaitė, Marius Čižauskas ir Rytis Saladžius. Mariaus Jampolskio Mažasis princas nė trupučio nepasikeitė, išliko toks pats žvitrus, plastiškas, iškalbingas.
Spektaklio „Mažasis princas“ dešimtmečio proga Lietuvos nacionalinis dramos teatras kartu su spektaklio kompozitoriumi Mariu Salynu išleido šio spektaklio dainų kompaktinę plokštelę. Skrydžiams atviras kompozitorius spektaklį pakylėja iki žiūrovams pasiekimo dangaus. Yra minučių, kada kartu su muzika spektaklis skrenda taip greitai... Šiame spalvingame skrydyje Antoine´o de Saint Exupéry herojai - pramanyti ir tikri - rado naują gyvenimą.
Knygos „Mažasis princas“ autorius grafas Antoine´as Marie Roger de Saint-Exupéry gimė Lione, kilmingoje šeimoje. Jo tėvas, draudimo agentas, mirė, kai berniukui buvo vos treji. Susikirtęs per baigiamuosius mokyklos egzaminus, būsimasis rašytojas įstojo į Dailės mokyklą studijuoti architektūros, tačiau1921 metais pradėjo karinę tarnybą ir buvo išsiųstas į Strasbūro pilotų mokyklą. Sužadėtinės tėvams pasipriešinus, jis nusprendė atsisakyti piloto darbo, įsikūrė Paryžiuje ir pradėjo dirbti kontoroje.
Sužadėtuvėms nutrūkus, Antoine´as de Saint-Exupéry keletą metų nesėkmingai mėgino susirasti mėgstamą darbą, o 1926 m. vėl pradėjo skraidyti. Jis tapo vienu pirmųjų tarptautinio pašto pilotų, nors tuo metu lėktuve tebuvo keletas navigacinių prietaisų ir daugiausia buvo skraidoma remiantis nuojauta. Vėliau rašytojas mėgo sakyti, jog pilotai, sėdintys prie gerokai pažangesnių lėktuvų šturvalų, jam primena ne pilotus, o buhalterius.
Pirmasis Antoine´o de Saint-Exupéry apsakymas - „Aviatorius“ - buvo išspausdintas žurnale „Le Navire d´argent“. 1928-aisiais buvo išleista jo pirmoji knyga „Pietų paštas“. 1929-aisiais Saint-Exupéry persikėlė į Pietų Ameriką, kur buvo paskirtas „Aeroposta Argentina“ bendrovės direktoriumi.
1931-aisiais Saint-Exupéry vedė Consuelą Suncin Sandoval Zeceña - menininkę ir rašytoją iš Salvadoro, kuriai tai buvo trečioji santuoka. Jų vedybinis gyvenimas buvo audringas - Saint-Exupéry daug keliavo ir buvo linkęs į meilės nuotykius.
Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Saint-Exupéry rašė ir skraidė. Karo metu jis skraidė su Prancūzijos eskadronu, 1942 m. kuriam laikui buvo įsikūręs Šiaurės Amerikoje, kur gyveno Niujorke ir Kvebeke. Grįžęs į Europą, rašytojas prisijungė prie sąjungininkų prieš Vokietiją eskadrono.
Sulaukęs 44 metų, jis nusprendė liautis skraidyti, tačiau ėmėsi paskutinės užduoties - surinkti duomenis apie Vokietijos kariuomenės judėjimą Rono upės slėnyje. Skrydžiui jis pakilo 1944 m. liepos 31-osios naktį; daugiau jo niekas neberegėjo. Viena moteris pranešė mačiusi, kaip netoliese rugpjūčio 1 d. nukrito lėktuvas. Po keleto dienų buvo rastas kūnas su prancūzų kario uniforma - netrukus jis buvo palaidotas Carqueiranne miestelio kapinėse.
1998-aisiais į pietus nuo Marselio, rytinėje Riou salos pakrantėje vienas žvejys pranešė radęs sidabrinę Saint-Exupéry grandinėlę. Iš pradžių manyta, jog tai klastotė, tačiau vėliau šio radinio tapatybė patvirtinta: joje buvo išgraviruoti rašytojo žmonos ir leidėjų - „Reynal & Hitchcock“ - vardai.
2004 m. balandžio 7 d. Prancūzijos povandeninės archeologijos skyrius patvirtino, jog lėktuvas, rastas Marselio pakrantėje 2000-aisiais ir iškeltas 2003-ųjų spalį, priklausė Saint-Exupéry. Tačiau lėktuvo sudužimo priežastys tebėra neaiškios. Šiandien jau nebemanoma, jog Saint-Exupéry lėktuvą pašovė vokiečių pilotas, nes 1944 m. liepos 31 d. Vokietijos oro mūšių registre nėra įrašyta jokių kovinių veiksmų, be to, surastame lėktuve nėra šūvių žymių, todėl linkstama manyti, kad lėktuvas nukrito dėl techninio gedimo.
Beveik visi Saint-Exupéry kūriniai glaudžiai susiję su jo kaip piloto patirtimi - tą galima pasakyti netgi apie 1943 m. išleistą „Mažąjį princą“, pačią garsiausią jo knygą, poetiškai iliustruotą pasaką, kurioje rašytojas įsivaizduoja esąs dykumoje, kur sutinka Mažąjį princą, berniuką iš nykštukinio asteroido. Šioje filosofinėje pasakoje pašiepiama to meto visuomenė ir suaugusiųjų pasaulio sustabarėjimas. „Mažajame prince“ yra tam tikrų nuorodų į ankstesniuosius rašytojo kūrinius, o rožės įvaizdis sukurtas pagal rašytojo žmonos Consuelos paveikslą.
Metams ar dviems praėjus po Saint-Exupéry dingimo jo žmona Consuela parašė „Pasaką apie rožę“, kurioje aiškiai juntama širdgėla dėl vyro netekties. Rankraštį, paslėptą skrynioje, 1979-aisiais, praėjus dviem dešimtmečiams po moters mirties, rado José Martinez-Fructuoso, rašytojos padėjėjas ir paveldėtojas. Alanas Vircondelet, Antoine´o de Saint-Exupéry biografas, rankraštį suredagavo, pataisęs prancūzų kalbą ir suskirstęs į skyrius. Pasaka buvo išleista 2000-aisiais, minint Antoine´o de Saint-Exupéry gimimo šimtmetį.
Parengė Daiva Šabasevičienė
