Valstybinis Vilniaus mažasis teatras lapkričio 9 d. 18.30 val. kviečia į viešą režisierės Gabrielės Tuminaitės spektaklio eskizo „Dėdės ir dėdienės" pristatymą. Tai režisierės inscenizacija pagal lietuvių prozos klasiko Juozo Tumo-Vaižganto 1921 metais parašytą apysaką „Dėdės ir dėdienės". Spektaklyje kartu su jauniausios kartos kolegomis ypač svarbų vaidmenį kuria Lietuvos teatro metras, Vilniaus Mažojo teatro aktorius Regimantas Adomaitis, - jo įkūnijamas pasakotojo personažas idėjiškai apjungia visas „Dėdžių ir dėdienių" siužetines linijas. Spektaklio kompozitorius Giedrius Puskunigis, vaidina Miglė Rimaitytė, Vainius Sodeika, Agnė Šataitė, Mindaugas Capas, Gintarė Latvėnaitė, Daumantas Ciunis. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių" premjera planuojama 2014 m. vasarį.
Režisierė Gabrielė Tuminaitė teatro režisūros studijas baigė LMTA. Menininkė sukūrė ne vieną savitu kūrybiniu braižu ir idėjinių brandumu išsiskiriantį teatrinį pastatymą. Gabrielė Tuminaitė inicijavo ir jau penketą metų sėkmingai įgyvendiną tarptautinį teatro debiutų festivalį „Tylos!", tarp naujausių režisierės pastatymų - Efraimo Lessingo „Emilija Galoti" Maskvos „Sovremenniko" teatre. Šiais metais Druskininkuose vykusiame tarptautiniame teatro festivalyje „Vasara" Gabrielė Tuminaitė apdovanota už pastarojo spektaklio režisūrą. Pasak žiuri, prizas skirtas „už nesentimentalią sentimentalios XVIII amžiaus pjesės interpretaciją".
Tuminaitės pasirinkimas pristatyti publikai savo kūrinį etapais paverčia žiūrovą savotišku būsimo spektaklio bendraautoriumi. Režisierei ypač svarbus kiekvienas susitikimas su žiūrovu: „Šviesios ironijos kupinoje apysakoje - be galo aistringas siužetas, čia poetinis lyrizmas persipina su seksualumu, grubiu ir įtemptu įvykių montažu. Visa tai pulsuoja pirmojoje kūrinio dalyje „Mykoliukas ir Severiutė", kurią ir pristatinėsim. Vaižgantas dabar yra pasmerktas išankstinei nuomonei, sąmonė iškart „nurašo" šį kūrinį, kaip viską, kas Lietuvoje vyksta, vystosi, auga. Daugelis rimtai išsigąsta graudenimo klumpakojo fone, sumišę stereotipai apie savo literatūrą trukdo žmonėms patikėti ar įvertinti šią universalią istoriją. Norisi, kad žiūrovui, grįžusiam po spektaklio, knietėtų tą kūrinį dar kartą perskaityti. Juk apysakoje tiesiog skamba pamatinės - etinės ir net etninės vertybės. Bet kūriniu nepamokslaujama, tos vertybės ten tiesiog yra. Pasakoti, atradinėti šią istoriją šiandien yra iššūkis ir kelias ne iš lengvųjų, bet jį reikia įveikt, norint grįžti namo."
Dėdės ir dėdienės, pasak Vaižganto, reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti ir vargti „dėdžių", kurių padėtis yra kažkas tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio. Pagal Vaižganto apysaką rašomoje režisierės inscenizacijoje ir vaizduojami būtent tokie „dėdės" ir „dėdienės": Mykoliukas - aktorius Vainius Sodeika, Severiutė - aktorė Agnė Šataitė ir Rapolas - aktorius Mindaugas Capas. Meistriška Vaižganto ranka sukurti personažai nors ir įstatyti į grubias baudžiavinio kaimo aplinkybes, sugeba labai giliai jausti, stebėti ir suvokti save, patirti aukščiausias būties akimirkas. „Vis graudindavomės Mykoliuko istorija, o kai pradėjome dirbti, suskambėjo lyrinė ir pati graudžiausia Severiutės nata. Manau, kad šis kūrinys yra paminklas jai, būtent Severiutė yra jos centras", - svarsto režisierė.
Pasak Gabrielės Tuminaitės, „kai aplinkui tiek daug informacijos ir šokiruoti siekiančios naujosios kūrybos, klasikinis Vaižganto kūrinys tampa priebėga nuo triukšmo ir chaoso. Tai lyg prisėsti ir taip iki ryto užsisėdėti ant suolelio prie lietuviškų marių, stebint paprastą, bet gražų vaizdą, - visa tai klasika leidžia".
VMT inf.
