Jau šį šeštadienį, spalio 24 d., į Neries pakrantėje įsikūrusią „Teatro areną„ įsiverš visa šutvė spalvingų ir komiškų Didžiosios Prancūzijos revoliucijos personažų. Į Vilnių atvyksta vienas įdomiausių ir geriausiai įvertintų pastarojo meto Lenkijos teatro pastatymų - režisieriaus Jano Klatos pastatyta „Dantono byla“.
Pavasarį vykusiame prestižiniame Torūnės teatro festivalyje „Kontakt" 33 metų režisieriaus spektaklis pelnė visus svarbiausius prizus: festivalio Grand Prix, prizus už geriausią režisūrą, spektaklio scenografiją ir geriausią pagrindinį vyro vaidmenį.
2008 m. pavasarį pastatyta „Dantono byla" režisierius Janas Klata grįžta prie jau ne sykį nagrinėtų politinio teatro temų - tik šįsyk kiek neįprastai ir netikėtai. Kartoninių lūšnynų ir metalinių aprūdijusių garažų rajoną primenanti scenografija, istoriniai personažų kostiumai, popmuzikos šlageriai ir poetiška XX a. pradžios lenkų rašytojos Stanislawos Przybyszewskos pjesės kalba kuria universaliai traktuojamą meninį darinį, o du Prancūzijos revoliucijos didvyriai - Dantonas ir Robespierre´as - tampa savotiška šių dienų žmogaus būsenos diagnoze.
„Dantono bylos„ režisierius Klata apie šią pjesę yra pasakęs: „Tai tekstas, atsiveriantis prieš bet kokią realybę. Net jei būtume kur nors Čilėje, vietinė publika spektaklyje neabejotinai rastų tai, kas artima ir puikiai pažįstama jiems. Tekstas pasiūlo du būdus žvelgti į socialinį gyvenimą, dvi skirtingas pasaulėžiūras: vieną, galbūt racionalią, kitą - idealistinę ir gražią, tačiau neišvengiamai pasibaigiančią teroru. Tai Dantono ir Robespierre´o pasirinkti keliai, modeliai, kuriuos galime pritaikyti visoms visuomenėms, išgyvenančioms staigius socialinius ir politinius pokyčius. „Dantono byloje“ kalbama apie tai, kas lieka iš revoliucijos po kelerių metų, kai galiausiai paaiškėja, jog revoliucija niekada iš tiesų nesibaigia. Jau lyg ir norėtume sustoti, pradėti gyventi, tačiau vis jaučiame tą nenumaldomą troškimą ką nors keisti. Taip ir Dantonas tarsi norėtų susitaikyti su esama padėtimi, tačiau Robespierre´as - ne. Štai ir kyla konfliktas".
Ši sudėtinga, todėl itin retai statoma politinė drama Vroclavo teatro scenoje nebuvo režisuojama daugiau nei 40 metų. „Dantono bylos" veiksmas vyksta Paryžiuje, audringais jakobinų diktatūros metais. Dramos centre - dviejų Prancūzijos revoliucijos lyderių likimai: Dantono nuopuolis ir sąmokslo prieš Robespierre´ą užuomazgos.
Publikos pamėgtoje, teatro kritikos pripažinimo susilaukusioje ir daugybę apdovanojimų pelniusioje Klatos „Dantono byloje" manipuliuojama keliais kontekstiniais lygmenimis, žaidžiama realybę deformuojančio grotesko priemonėmis, ant politinių debatų pakylos iškeliančiomis burleskos artistus primenančius personažus.
Jano Klatos teatras dažniausiai siekia įžeisti ir provokuoti. Tačiau yra ir tokių spektaklių, kuriais režisierius akivaizdžiai atsisako kreipti publiką kokia nors viena linkme, nepateikia jokių tiesioginių komentarų, užuominų ar nuorodų į Lenkijos realybę. Taip yra ir „Dantono byloje": analizuodamas Didžiosios Prancūzijos revoliucijos peripetijas, Klata mėgina rasti atsakymą į keletą visuotinai svarbių klausimų: kas yra politika, kokį vaidmenį joje atlieka paprastas žmogus, ar iš viso galima kalbėti apie kokią nors objektyvią tiesą?
Režisierius atidžiai seka idealisto virsmo diktatoriumi procesą (Robespierre´o atvejis), herojaus tapsmą juokdariu, išdaviku ir, galiausiai, aplinkybių auka (Dantono istorija). Režisierius nepalaiko nei žirondistų, nei jakobinų pozicijos - juk galiausiai jie visi pralaimės. Nekuria jis ir istorinės dramos. Jam įdomesnė revoliucijos vieta šiandieniniame pop kultūros apsiaustame pasaulyje. Klata klausia: „Kodėl mums vis dar reikalinga svajonė apie revoliuciją, terorą, didžiuosius pokyčius? Ką su šiuo mitu galima nuveikti šiandien?"
„Sirenų" inf.
