Gegužės 15 ir 16 dienomis, tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „New Baltic Dance“ savo spektaklį pristatys Vokietijoje gyvenantis švedų choreografas Jefta van Dintheris. Jo darbas „Unearth“ griauna įprastus šokio spektaklio stereotipus ir kviečia žiūrovą į patirtį, kuri gali tapti transformuojančia. Beveik keturias valandas trunkančiame spektaklyje scenoje pasirodo dvylika šokėjų, tarp jų – ir pats choreografas. Jie naudoja ne tik savo kūnus, bet ir balsus. Judesių ir garsų pasikartojimai leidžia vis iš naujo išgyventi kylančias emocijas, patirti ritualo afektą bendrystėje su kitais ir primena apie gyvenimo laikinumą. Ir tai tik keletas temų, kurias savo darbe paliečia Jefta van Dintheris.
Prieš festivalį su choreografu kalbėjosi Aistė Audickaitė.
-----
Kaip gimė spektaklio „Unearth“ idėja? Kokį kūrinį norėjote sukurti?
Daugiau nei dešimtmetį kūriau spektaklius „juodosios dėžės“ teatrams ar didelėms erdvėms, kur stiprų vaidmenį atliko šviesa, garsas ir scenografija. Kurdamas „Unearth“, jaučiau norą sukurti darbą, kuris nebūtų toks techniškai sudėtingas. Taip pat norėjau sugrįžti prie to jausmo, kurį dažnai patiriu studijoje – kai repetuojant, be jokių papildomų efektų, vien judantys šokėjų kūnai savaime kuria atmosferą. Būtent tai norėjau perkelti ir į sceną.
Be to, šį kartą į spektaklį norėjau įtraukti balsą. Man balsas yra viena iš tų jėgų, kurių negali ignoruoti, kai esi jos apsuptyje – jis įtraukia net stipriau nei kūnas. Dainavimas ir šokis man vaikystėje buvo natūrali bendruomeninio gyvenimo dalis. Nors pats nebuvau choro berniukas, augau religingoje aplinkoje, todėl tekdavo giedoti ir šokti. Dainavimas būryje suartina žmones – tai norėjau perkelti į savo darbą.
Kitas svarbus spektaklio aspektas – popdainos, kurios šiame kūrinyje yra perdirbtos. Tikiu, kad dalis žiūrovų atpažins daugumą dainų, tačiau bus ir tokių, kurie nepažins nė vienos. Man buvo įdomu dirbti su jau egzistuojančia medžiaga – tiek iš popkultūros, tiek iš plačiojo muzikos pasaulio, tiek iš mano asmeninio kūrybinio archyvo. Mano laikais buvo įprasta albumo klausytis daugybę kartų. Atsimenu, kaip „Smashing Pumpkins“ ar „The Cure“ albumų dainas kartodavau vėl ir vėl, tarsi norėdamas iš naujo išgyventi prisiminimus ir emocijas. Šis pakartojimo ir atgimimo fenomenas tapo svarbia spektaklio struktūros dalimi. Jei žiūrėsite anonsą, to nepastebėsite, tačiau viso spektaklio metu ta pati daina gali būti atliekama gyvai 20 minučių ar net ilgiau. Taigi visas spektaklis kalba ne tik apie kūnus ar garsą, bet ir apie buvimą kartu, pakartojimo galią ir bendrą emocinę patirtį.
Gal įvardytumėte kelias dainas, kurios atliekamos spektaklyje, tačiau jų žiūrovas gali neatpažinti?
Spektaklyje skamba kelios atlikėjos PJ Harvey dainos, ir kai kurios iš jų yra taip perdirbtos, kad jų beveik neįmanoma atpažinti. Pavyzdžiui, jos albumas „Stories from the City, Stories from the Sea“ man yra ypatingas, ir tikiu, kad žmonės, turintys panašų ryšį su juo, žiūrėdami spektaklį staiga atpažins ne dainų tekstus, bet melodijų fragmentus, kurie pasikartoja kažkur fone. Tai sukuria savotišką kelionės laiku efektą – tarsi žmonės būtų perkeliami į savo asmenines patirtis ir prisiminimus.
Pavyzdžiui, ABBA daina SOS yra aiškiai girdima, tačiau spektaklyje pakeitėme jos tonaciją. Originali ji yra mažoriniuose tonuose, kurie suteikia jai pakilią nuotaiką, tačiau, kai pakeiti tonaciją, pajunti, kokia ji iš tikrųjų liūdna. Juk tai – pagalbos šauksmas – SOS.
Kiek šiame spektaklyje yra jūsų asmeninės patirties?
Tiesą sakant, visi mano pasirodymai tam tikra prasme yra labai autobiografiški. Mano kūrybinis procesas visada apima gilius asmeninius aspektus. Tai gali būti mano gyvenimo patirtis, dabartinė veikla ar mano pasaulio interpretacija.
Tačiau savirefleksija manęs nedomina kaip pagrindinis kūrinio tikslas – nesu sutelkęs dėmesio į save ar savo tapatybės paieškas. Be to, vengiu labai tiesioginių nuorodų į asmeninius išgyvenimus. Kūrybinio proceso metu siekiame, kad kūrinys taptų universalus – toks, kuris paliktų erdvės interpretacijai ir gyvuotų asociacijų lauke. Noriu, kad žiūrovas galėtų į jį įsilieti, įnešti dalį savęs, savo gyvenimo patirties.
Nepaisant to, manau, kad mano darbai dažnai yra labai emociniai, psichologiniai ir kupini vaizduotės. Galbūt taip yra todėl, kad juose slypi stipri asmeninė istorija – net jei ji nėra tiesiogiai išsakoma.
Kokios temos atsiskleidžia spektaklyje?
Šis darbas man siejasi su praeitimi ir jos atgaivinimu. Manau, kad kaip žmonės galime bandyti gyventi dabartyje tik suprasdami praeitį. Ir tame slypi savotiškas gedulas – jis atsispindi ne tik bendroje spektaklio atmosferoje, bet ir dainų tekstuose – kai kurios eilutės kartojasi vėl ir vėl, tarsi užstrigusios laike.
Bandau priartėti prie kūno ir jo išraiškos. Mane domina, kaip žmonės išreiškia savo emocijas dainuodami – kaip tai tampa giliai kūnišku procesu. Manęs nedomina gražus balsas – man įdomu, kaip jis trūkinėja, yra perspaudžiamas ar, sušvelnėjęs, tampa pažeidžiamu. Visa tai kuria savotišką kančios, skausmo, atminties ir praradimo išraišką. Tačiau tuo pačiu tai yra ir būdas būti kartu – kartu kažką atgaivinti. Man ši pusiausvyra tarp sunkumo ir harmonijos yra ypatinga.
Atlikėjai spektaklyje ne tik šoka, bet ir dainuoja. Kaip vyko šokėjų atranka?
Viskas vyko labai natūraliai. Esu švedas, bet jau šešiolika metų gyvenu Berlyne. Maždaug prieš trejus ar ketverius metus nusprendžiau, kad noriu daugiau dirbti ten, kur gyvenu, ir kurti vietinę bendruomenę. Nusprendžiau suburti šokėjų trupę, o tam reikėjo vietinių menininkų. Surengiau uždaras atrankas. Man nebuvo svarbu, kad šokėjai būtų profesionalūs dainininkai – svarbiau buvo jų noras priimti iššūkį ir susidomėjimas pačiu procesu. Žinoma, svarbu buvo ir tai, kad jie gebėtų išlaikyti toną, nes neturėjome papildomos garso atramos. Iš visų dalyvių tik du buvo anksčiau dainavę scenoje, o kiti – niekada. Dėl to beveik pusę repeticijų laiko skyrėme dainavimui – balso pratyboms ir vokalo repeticijoms su vokalo trenere, kuri yra tirolietiško dainavimo mokytoja ir choro vadovė. Ji atliko neįtikėtiną darbą, padėdama kiekvienam atrasti savo balsą.
Dabar spektaklyje visi artistai, išskyrus mane, turi savotišką solo akimirką – momentą dainoje, kur jie jaučiasi stipriausiai. Su visais toliau dirbame ir kituose pasirodymuose, toliau įtraukdami dainavimą. Ir turiu pasakyti, kad man be galo pasisekė su šia komanda – jie tiesiog neįtikėtini!
Jūsų darbai dažnai vienaip ar kitaip nagrinėja klausimą, ką reiškia būti žmogumi. Kas, jūsų nuomone, apibrėžia žmogiškumą?
Aš jaučiu, kad labai žmogiška yra nuolat būti praeityje arba ateityje, retai – dabartyje. Taip pat balsas mus daro žmonėmis. Katė gali skleisti garsą, kuris primena balsą, bet mes jo taip nevadiname.
Be to, bendrumo jausmas ir ritualai yra žmoniją apibūdinantys aspektai. Elgesys yra būdas organizuoti veiksmus, o ritualas – labiau pažengęs struktūravimo mechanizmas. Jis gali būti orientuotas ne tik į praktinius dalykus, kaip darbas ar alkis, bet ir į kažką abstraktaus – tai, kas neturi tiesioginės naudos, nėra produktyvu, bet suteikia emocinę prasmę.
Kaip norite, kad žiūrovai patirtų jūsų pasirodymą?
Vienas didžiausių klausimų, kuriuos kėlėme kurdami šį kūrinį, buvo: „Ko mes norime iš publikos?“ Dirbdamas su žmogumi, turinčiu daug patirties su šokio pristatymu muziejuose, supratau, kad mes nenorime iš publikos kažko konkretaus. Žinoma, siekiame, kad spektaklis vestų tam tikra kryptimi, bet nenorime spausti žiūrovų reaguoti vienaip ar kitaip. Mes žiūrovus įtraukiame, bet kartu paliekame jiems laisvę. Jie gali judėti arba likti vietoje, užsimerkti ir tiesiog klausytis – nes spektaklis veikia ir kaip garsinė patirtis. Bet kai žmogus užsimerkia, kažkas gali paliesti jo ranką. O kaip jis reaguos – tai žmogaus pasitikimo momentas. Kai spektaklį rodėme Berlyno bažnyčioje, visa publika tiesiog sėdėjo arba gulėjo ant grindų – apie 200 žmonių, o mes judėjome tarp jų.
Vilniuje spektaklį rodysite buvusio fabriko erdvėje. Kokią įtaką erdvė daro spektakliui?
Nors spektaklis buvo kurtas „baltojo kubo“ erdvei, ji man yra mažiausiai įdomi. Spektaklius dažnai rodome bažnyčiose, esame pasirodę pramoninėse erdvėse, o du kartus – galerijoje. Vieta keičia kūrinio suvokimą. Pavyzdžiui, vieną pasirodymą surengėme industrinėje salėje Briuselyje – ir, manau, tai buvo vienas stipriausių mūsų pasirodymų, nes erdvė sužadino paslapties ir mistikos jausmą. Galiu įsivaizduoti, kad „Dūmų fabrikas“ yra tarsi tarpinė erdvė tarp vizualiojo meno ir industrinės erdvės, todėl bus įdomu pamatyti, kaip skirtingos spektaklio dalys joje atsiskleis.
Šių metų festivalio „New Baltic Dance“ tema skelbia „kūnas kalba“. Ką jūsų spektaklyje pasakoja kūnai?
Labai įdomu, kad tai paminėjote, nes šiuo metu dirbu prie naujo kūrinio, kurio premjera numatyta šių metų lapkritį. Jame dalyvaus dvi klausos negalią turinčios šokėjos ir girdintis kurčiųjų tėvų vaikas. Šiame darbe naudosime gestų kalbą, judesius ir ženklus plačiąja prasme. Visi mano ankstesni darbai buvo apie kalbantį kūną, bet dabar kūnas kaip komunikacijos priemonė tapo esminiu dėmesio centru.
Aš visada suvokiau kūną kaip kontekstinį reiškinį – visuomeninį, socialinį ir politinį. Mane domina kūnas, kuris ne tik juda, bet ir išreiškia, kreipiasi į kitus. Todėl ženklai ir simboliai visada buvo svarbi mano kūrybos dalis. Paradoksalu, bet nors šokis yra mano terpė ir kūrybos priemonė, iš esmės nesijaučiu šokio atstovu klasikiniu požiūriu – mane labiau domina šokis kaip komunikacijos forma.
Kokios temos šiuo metu jus domina?
Turiu idėją ateityje dirbti ne tik su kurčiaisiais atlikėjais, bet ir su negirdinčia auditorija. Tai reikštų, kad kūrinys būtų orientuotas būtent į juos. Suprantu, kad auditorijos daugumos niekada nesudarys kurtieji, todėl spektaklis turės veikti dviem lygmenimis. Bet būtent ši dilema – kaip vizualumas gali kalbėti – man šiuo metu labai įdomi.
Jūs visada norite ką nors tyrinėti, ieškoti kažko naujo?
Su amžiumi mes mokomės – tai tiesiog natūralu. Dabar jau esu sukūręs apie 15 darbų, o pastaruosius trejus metus dirbu su balsu, todėl natūralu, kad šios temos atsispindi mano kūriniuose. Tačiau vis dar išlieku be galo smalsus. Ir turiu pripažinti – dirbu geriausią darbą pasaulyje. Tai darbas, kuris išorinius dalykus paverčia vidiniais, ir visa tai vyksta per santykį su kitais žmonėmis. Man tai yra labai gražu.
Festivalio „New Baltic Dance“ informacija
