Gegužės 8 ir 9 d. LNOBT Operos festivalio metu įvyks Giuseppe´s Verdi „Traviatos„ premjera. Lietuvos nacionalinio operos teatro istoriją pradėjusią operą šį kartą pastatė 45 m. kinų režisierius, dainininkas, choreografas ir aktorius Chenis Shi-Zhengas. Kaip rašo dienraštis „The New York Times“, jam tebuvo ketveri, kai gimtajame Čangšos mieste per paradą Mao Dzedungo garbei įsilinksminę triukšmadariai jo akyse nušovė motiną. Cheno tėvas, demokratinių pažiūrų gydytojas, Mao režimo laikais uždarytas į perauklėjimo stovyklą. Kultūrinės revoliucijos krečiamoje šalyje berniukas augo gatvėje, kol jį pradėjo globoti tradicinių laidotuvių apeigų ir kiniškosios operos artistai. Įkvėptas pirmųjų mokytojų, jis netrukus tapo ryškiu šio žanro solistu ir jaunystę praleido teatre. 1987 m. Chenis Shi-Zhengas persikėlė gyventi į JAV, kur jį pastebėjo dainininkė ir aktorė M. Monk, pakvietusi atlikti pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Atlas„ (Hjustono opera). Tarp ryškiausių menininko darbų - W. A. Mozarto „Visos jos tokios“ (Provanso Ekso festivalis), Anglijos nacionalinėje operoje parodytos C. Monteverdi operos „Popėjos karūnavimas„, „Mergelės Marijos mišparai“ ir „Orfėjas„ (pastarasis pastatymas nominuotas Lawrence´o Olivier apdovanojimui, kaip Geriausias naujas operos pastatymas), JAV Spoleto festivalyje pristatytas R. Wagnerio „Skrajojantis olandas“, G. Wenjingo kamerinė opera „Banketas naktį„ (bendras „Festival d´Automne à Paris“, „Kunstenfestival des Arts„ Briuselyje, Berlyno „Hebbel-Theater“ ir „Ensemble Modern„ Frankfurte pastatymas), G. Puccini´o „Turandot“ (Niujorko miesto opera), P. Chongo „Chinoiserie„ („Next Wave“ festivalis Brukline) ir kiti. 1999 m. Linkolno centre jo pastatyta 19 valandų trukmės T. Xianzu opera „Bijūnų paviljonas" laikoma vienu svarbiausių XX a. pabaigos teatro įvykių.
Naujausi režisieriaus darbai - 2007 m. filmas „Tamsus reikalas„ su aktoriais M. Streep ir A. Quinnu ir 2008 m. San Francisko operoje pastatyta A. Tano ir S. Walaco opera „Šundaktario duktė“.
CHENĮ SHI-ZHENGĄ kalbina JŪRATĖ KATINAITĖ.
Operos režisūra - keblus dalykas. Dažnai patyrę, talentingi dramos režisieriai ėmęsi operų, sutrinka. Čia negali sulėtinti ar pagreitinti veiksmo, „sulaikyti kvėpavimo„, kaip gali elgtis dramos teatro scenoje. Opera diktuoja savo laiką, tempą, ritmą. Netgi, sakyčiau, režisierius turi turėti „operinį geną“, be kurio šis menas jam neatsiveria. Kas opera yra Jums?
Opera - įdomi teatro forma. Žmogaus charakteris, jausmai, emocijos čia reiškiami dainuojant. Visa tai yra duotybė, režisierius turi dirbti su konkrečia partitūra ir libretu. Mano, kaip režisieriaus, užduotis - surasti naują šios istorijos viziją. Režisierius interpretacija gali atnaujinti veikalo idėją, padėti patirti muzikos jėgą.
Jūs statote ir Vakarų repertuarines operas, ir tradicines kinų operas. Tai gana skirtingi pasauliai. Kokia buvo Jūsų paties pirmoji pažintis su vakarietiška opera?
Prieš daugelį metų turėjau dainavimo mokytoją, kuris buvo studijavęs vokalą Rusijoje. Jis turėjo daug įrašų, kurių kartu klausydavomės. Buvau pakerėtas balsų grožio, užsidegiau troškimu dainuoti. Mokiausi pas jį ne vienerius metus. Kai atvykau į Ameriką, daugiausia stačiau šiuolaikines ir kinų operas. Vienas bičiulis sakydavo, kad turėčiau imtis ir vakarietiško repertuaro. Pirmasis mano toks darbas buvo Mozarto opera „Visos jos tokios", kurią pastačiau Prancūzijoje, Provanso Ekso festivalyje 2000 metais.
Vilniuje pastatėte Verdi „Traviatą". Ar teko girdėti apie ypatingą jos vietą Lietuvos operos istorijoje?
Man apie tai pasakojo teatro direktorius Gintautas Kėvišas. Žinau, kad ši opera buvo čia ypač populiari, rodoma metų metus, paskui direktorius ją iš repertuaro išėmė, o dabar sumanė vėl pastatyti. Jis mane ilgai įkalbinėjo: niekada nemaniau, kad statysiu tokią populiarią operą. Tačiau tai intrigavo. Jeigu žmonėms taip reikalinga ši opera, galbūt jie pasirengę priimti šiuolaikišką jos interpretaciją.
Ką Jūs vadinate šiuolaikiška interpretacija?
Tai reiškia suprasti kompozitoriaus ketinimus: ką jis norėjo pasakyti šiuo veikalu, kodėl pasirinko būtent šitą istoriją - populiarų Alexandre´o Dumas sūnaus romaną apie prostitutę, apie meilės trapumą ir gyvenimo tragizmą. Aš nuvaliau nuo šios istorijos tai, kas paviršutiniška. Mums nereikia įsijausti į XIX a. Paryžiaus buitį, ši istorija - ne apie tai. Turime suprasti, ką tie žmonės jaučia, kaip jie vienas kitą veikia. Atmečiau iliustratyvumą ir pasiūliau naujus scenografinius įvaizdžius. Ši istorija gali nutikti ne tik Paryžiuje užpraeitame šimtmetyje, ji gali vykti Vilniuje ar Niujorke, kitokioje socialinėje aplinkoje. Aš siūlau sieti mūsų laiką, mūsų gyvenimus su Verdi muzika.
 |
| „Euridikės laidotuvės” Anglijos nacionalionėje operoje |
Juk dauguma operų yra apie meilę, jos trapumą. Tačiau kiekvieno kūrinio muzika - vis kitokia, net jei istorija ir identiška. Ką Jums reiškia veiksmo ryšys su muzika?
Reikia konkrečiai muzikai rasti atitinkamą vizualinę kalbą. Aš siūlau sieti muziką su vaizdiniais: su savo pagalbininkais (dekoracijų ir šviesų dailininkais Waltu Spangleriu ir Scottu Zielinskiu, vaizdo projekcijų autore Leigh Haas) sukūrėme judančių vaizdų „knygą„. Galbūt tiems, kurie yra pripratę prie ankstesniojo „Traviatos“ pastatymo, bus netikėta, tačiau tikiuosi, jie supras, ką norėjau pasakyti. Mano tikslas - surasti naujas priemones - vaizdo projekcijas, scenografiją, kostiumus, kurios padėtų atverti muziką. Gal kam nors tai, kas vyksta scenoje, pasirodys chaotiška, tačiau šis chaosas - preciziškai valdomas. Man kalba - spalva, koloritas, o įvykiai scenoje - „judantys paveikslėliai„. Toks mano „žodynas“, verčiant šią Verdi muziką į sceninę kalbą.
Dabar operos dažnai tiesiog „konvertuojamos". Pavyzdžiui, iš XIX a. veiksmas perkeliamas į XX a. vidurį arba į mūsų laikus ir sutapatinamas su kokiu nors konkrečiu asmeniu ar vieta. Jūs tarytumei renkatės universalų veiksmą.
Mano veikėjai yra mūsų laikų žmonės, todėl mums lengviau suprasti, kaip jie jaučiasi, mąsto. Mano siūlomi sceniniai sprendimai kuria konkrečias situacijas, parodančias, kokioje aplinkoje, kokiame pasaulyje mūsų herojai veikia. Violeta - ne karalienė, ne princesė, ji - prostitutė. Publika turi nepamiršti, kad ji nėra romantiška mergina. Ji parduoda savo kūną - miega su vyriškiais, kurie jai už tai moka. Dėl to ji nesuka galvos, kol netikėtai įsimyli. Ši meilė jai kainuoja gyvenimą. Štai kas šioje operoje svarbiausia. Todėl noriu parodyti tą žiaurią realybę, kuri nulemia operos baigtį. Muzika romantiška, tačiau istorija - skaudi, todėl sentimentalumo noriu išvengti. Dainininkai savo įtaigumu ir emocinga muzika turėtų pasakyti daug daugiau ir giliau. Dirbdamas su jais, prašiau nežiūrėti į „Traviatą„ kaip į XIX a. istoriją, nestilizuoti anų laikų paryžietiškų manierų, o bandyti įsivaizduoti save, savo aplinką tokioje situacijoje. Kaip jūs jaustumėtės, jei būtumėte vaikino, susidėjusio su prostitute, tėvas? Ką sakytumėte sūnui? Mano užduotis buvo artistams padėti „konvertuoti“ Verdi muzikų į mūsų laikų pasaulėjautą, perteikti stiprias, nenudailintas emocijas. Tam reikia tikslių ir paveikių mizanscenų. Pavyzdžiui, Violeta įteikia Alfredui kamelijos žiedą, kaip kvietimą ją aplankyti. Jis iškart sutinka. Rytoj? Gerai. Tai, regis, tik mažytis niuansas, tačiau reikšmingas. Viskas įvyksta greitai, ir jų meilės istorija trumpa - vos keli mėnesiai. Aš irgi naudoju gėlę vaizdo projekcijoje. Kai Violeta įsimyli - gėlė žydi, kai paaštrėja jos liga, jai atkosint krauju, gėlė virpa ir vysta, kol pagaliau žiedlapiai nubyra. Tai graži, poetiška metafora. Štai toks mano kelias, statant šią operą.
Jūs režisuojate ir kino filmus, ir dramos spektaklius. Kaip šios dvi meno formos veikia viena kitą Jūsų kūryboje?
Ir vienu, ir kitu atveju režisieriaus darbas - papasakoti istoriją. Manyčiau, kad šiuolaikinis operos teatras turėtų daugiau pasisemti iš kino technologijų. Nes kinas - jaunas ir šiuolaikiškas menas, turintis dideles raiškos galimybes ir stiprų poveikį, labiau atliepiantis mūsų gyvenseną. Įvedant kino elementus į teatro sceną, išsiplečia teatro raiškos galimybės - galima scenoje plėtoti kelis veiksmus, ką nors sureikšminti, sustiprinti, įvesti vaizdinius situacijos komentarus.
Kai statau operą, visada pasidarau tokią „kadrų knygą„, kurioje preciziškai žymiu, kas kur ir kada turi atsirasti, koks vaizdinys kokioje projekcijoje turi pasirodyti. Tai tarytum antroji partitūra. Vaizdai ir spalvomis, ir ritmu turi judėti pagal muzikos tėkmę. Man patinka toks multikompleksiškumas. Tai panašu į kompozitoriaus darbą. Muzikinė partitūra - sudėtingas audinys, kuriame nieko nėra be reikalo, viskas turi būti tiksliai pažymėta ir atlikta. Mane žavi muzikos kūrybos preciziškumas, todėl mano „kadrų knyga“ yra savotiška vaizdų „partitūra".
Opera iš dainininko taip pat reikalauja preciziškumo. Jis turi tiksliai atkurti tos pačios frazės emociją. Kino ir dramos aktoriai galėtų pasimokyti iš jų tokio tikslumo. Operoje muzika valdo visą procesą. Kine tokį vientisumą pasiekti sunku. Taigi ir kinas, ir opera vienas iš kito gali pasimokyti. Ypač opera. Žinoma, operoje artistas gali išeiti į sceną ir dainuoti, kaip anksčiau buvo įprasta. Tačiau jei dainininkas nori publiką žavėti ne tik balso grožiu, bet ir įtikinti tuo, ką dainuoja, jame turi nubusti aktorius, kurio visas kūnas, visi fluidai turi teigti meno tiesą. Opera visų pirma turi būti teatro menas.
 |
| „Popėjos karūnavimas” Anglijos nacionalionėje operoje |
Tarp kino ir operos yra tarpinis žanras - filmas-opera. Ar Jums jis patinka?
Ne. Operoje dainuojantis artistas turi būti pamatinis šaltinis. Balsas už kadro ir vaidyba ekrane - dirbtinis produktas. Žiopčiojantis artistas ekrane - tas pats dainininkas, įdainavę garso takelį, ar jo dubleris - vis tiek jis tik imituoja tai, kas skamba. Operos artisto vaidyba ir dainavimas neatsiejami. Man dainininkas turi būti šiuolaikiškas aktorius, įvaldęs vaidybos techniką. „Šiuolaikiškas aktorius„ sakau ne šiaip sau. Vaidyba - kintantis menas. Dažnai sakome - „pasenusi vaidyba“. Yra visokių aktorinių manierų. Kine aktoriai vaidina vienaip, teatro scena kelia kitokius reikalavimus.
Jūs statote ir tradicines bei šiuolaikines kinų operas, ir Vakarų kompozitorių operas. Ar, statydamas kinų tradicinę operą, jaučiatės labiau kinas nei, tarkime, statydamas „Traviatą"?
Vakaruose gyvenu jau 20 metų. Negalėčiau apibrėžti, iš kur ateina mano idėjos, asociacijos, negalėčiau išskirti, kuri mano mąstymo dalis yra kiniška, o kuri - labiau kosmopolitiška. Statydamas kiekvieną operą, ieškau savo kelio, savo balso. Toks menininko tikslas - kaskart pasakyti ką nors nauja, sava. Kai grįžtu į Kiniją statyti spektaklių, ten mane laiko vakarietišku režisieriumi, nes statau Vakarų operas. Vakaruose iš manęs tikimasi Rytų estetikos bruožų. Tos prielaidos pavojingos. Manyje visada skamba kultūrų kontrapunktas, tai nulėmė gyvenimo aplinkybės.
Statant klasiką, kyla originalumo klausimas. Į žinomą dalyką turi pažvelgti kaip pašalietis ir pamatyti tai, kas iki šiol nebuvo pastebėta. Menininkas turi atlikti tokio pašaliečio vaidmenį visuomenėje. Jis privalo tvirtai stovėti, kai viską aplinkui neša „meinstrymas" (mainstream) - pripažintos tiesos, mados. Menininko žvilgsnis į klasiką turi būti skvarbus, perveriantis. Kitaip nėra prasmės perpasakoti visiems žinomos istorijos. Reikia išgryninti autoriaus, šiuo atveju, kompozitoriaus mintį ir rasti raktą, kaip toji mintis gali stipriausiai paveikti šiandienos žiūrovą. Juk kompozitorius metus ar ilgiau kūrė operą, nešiojosi tas mintis ir emocijas savo širdyje dieną naktį. Muzikoje užfiksuoti tie jo išgyvenimai, kuriuos režisierius turi prikelti žiūrovo širdyje, idant jis neliktų tik stebėtojas.
Kurti filmą ir statyti operą - skirtingi dalykai. Vis dėlto kas Jums artimiau?
Kinas yra palyginti naujas menas. Kaip naujame žaisle, jame yra daug visokių technologijų, kurios mane traukia kaip vaiką. Negalėčiau pasakyti, ką labiau mėgstu. Geriausia, kai išlaikai pusiausvyrą, darai ir viena, ir kita. Kai kuriam laikui atsitraukiu nuo operos, lengviau pajuntu, kaip norėčiau toliau dirbti su šiuo žanru. Kino specifika tarytum maitina manyje operos režisierių. Ir atvirkščiai.
Kokią operą labiausiai norėtumėte pastatyti?
Wagnerio „Nibelungo žiedą" (juokiasi).
Tuomet Jums to ir linkiu - pastatyti „Nibelungo žiedą" Bairoito festivalyje.
