Iš Jungtinės Karalystės kilęs mentorius Bushas Hartshornas jau daugiau nei dešimt metų dirba su įvairių sričių menininkais, mokydamas juos, kaip teikti ir priimti grįžtamąjį ryšį apie kūrybą. Nuo 2015 m. jis bendradarbiavo su kūrėjais Australijoje, Kipre, Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Čekijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Danijoje, Taivane ir Lenkijoje. Lapkričio 22–24 dienomis jis surengs trijų dienų praktinį seminarą Vilniuje, į kurį kviečiami kuriantys žmonės, norintys sužinoti, kaip teisingai teikti ir priimti grįžtamąjį ryšį – šokėjai, choreografai, dizaineriai, rašytojai, režisieriai, kino industrijos atstovai ir kt. „Kuo skirtingesni žmonės ateis – tuo geriau, nes ir publika, ateinanti į spektaklius, yra labai įvairi“, – sako B. Hartshornas.
Aistė Audickaitė kalbina Bushą Hartshorną.
-----
Kaip pradėjote domėtis grįžtamojo ryšio teikimu?
Dirbu naudodamas tris metodologijas, bet jos yra sukurtos kitų, aš tik su jomis susidūriau ir pasisavinau tam tikras dalis. Prieš tapdamas mentoriumi, dirbau organizacijos direktoriumi ir labai mėgdavau dalyti patarimus, nes tuo metu maniau, kad žinau visus atsakymus. Bet ilgainiui pastebėjau, kad patarimų dalijimas dažniausiai neveikia ir menininkui nepadeda, o priešingai – tik trukdo. Pradėjau girdėti, kad po grįžtamojo ryšio daug žmonių jaučiasi sužeisti.
Atsimenu vieną nutikimą, po kurio supratau, kad noriu pilnai įsitraukti į grįžtamojo ryšio teikimo mokymą. Dalyvavau viešame susitikime su menininku po pasirodymo, ir vienas žmogus iš publikos pasakė: „Būtų geriau, jei vietoje popieriaus būtum naudojęs plastiką“. Tą akimirką supratau, kad tokie komentarai turi liautis ir kad turiu rasti tinkamą būdą teikti grįžtamąjį ryšį. Taip pat pažintis su Lizos Lerman sukurta „Kritinio atsako“ metodika tapo reikšminga. Ši metodologija paremta neigiamo poveikio sumažinimu atsiliepimą gaunančiam asmeniui. Visas grįžtamojo ryšio teikimas paremtas komunikacija, todėl labai svarbu, kaip mes komunikuojame. Mums dažnai atrodo, kad mes sakome viena, bet kitas žmogus tai supranta ir priima kitaip. Prieš teikiant grįžtamąjį ryšį labai svarbu išsiaiškinti, ar žmogus jį apskritai nori gauti. Jei nori, tuomet svarbu kreiptis į jį su rūpesčiu ir palaikymu.
Šiuo metu mano, kaip mentoriaus, rolė yra palaikyti menininko mąstymą ir užduoti tinkamus klausimus. Kalbant apie grįžtamojo ryšio teikimą, svarbu suprasti, kad tai nėra patarimų dalijimas, o palaikymas, padedantis kūrėjui pačiam atrasti svarbius atsakymus. Kaip dažnai sakau seminare: „Mes abu esame tamsoje – aš turiu fakelą, bet tu turi man parodyti, kur jį nukreipti“.
Daug bendraujate su menininkais visame pasaulyje. Kaip, jūsų nuomone, keičiasi kūrybingų žmonių tarpusavio bendravimas: jis gerėja ar blogėja?
Nuoširdus atsakymas į šį klausimą būtų toks: aš nežinau. Tačiau seminarų, kuriuos vedu, metu dalyviai dažnai nustemba supratę, kad ilgą laiką komunikavo netinkamai ir turi galimybę bendrauti kitaip. Manau, kad žmonės dažnai išreiškia savo nuomonę neprašyti, ir tai, mano nuomone, vyksta visame pasaulyje, nepriklausomai nuo šalies. Dirbdamas stengiuosi perteikti žmonėms, kad turėti nuomonę yra gerai, tačiau iš kur kyla jausmas, kad gali ją tiesiog išsakyti neprašytas? Taip pat pastebiu, kad žmogus, teikiantis grįžtamąjį ryšį, dažnai nori pasirodyti tarsi viską žinantis – toks buvau ir aš anksčiau.
Koks, jūsų nuomone, yra konstruktyvus grįžtamas ryšys?
Norint suprasti, koks grįžtamasis ryšys yra konstruktyvus, svarbu žinoti, kas nėra grįžtamasis ryšys – tai nėra patarimas, kritika ar apžvalga. Grįžtamojo ryšio tikslas yra padėti menininkui sukurti geriausią jo kūrinį, kuris nebūtinai bus toks, kokio mes norime ar manome, koks jis turėtų būti. Manau, kad visas grįžtamasis ryšys, pateiktas tinkamu būdu, gali būti konstruktyvus, nes ne aš nusprendžiu, kas kitam yra konstruktyvu. Grįžtamąjį ryšį gaunantis žmogus pats sprendžia, ar jis yra konstruktyvus ir kaip su juo elgtis. Pavyzdžiui, scenoje per pasirodymą šoka dvi moterys, o vyras groja būgnais. Vienas iš žiūrovų po pasirodymo išreiškia nuomonę, kad jį sudomino tai, jog būgnininkas buvo vyras, ir jam pasirodė, kad vyras scenoje tarsi kontroliavo moteris šokėjas. Nors kūrėjas neturėjo tokios minties, kai kūrė pasirodymą, vis dėlto jis pats sprendžia, ar reaguoti į šią nuomonę, ar ne.
Seminare mokote, kaip teikti ir gauti grįžtamąjį ryšį remiantis nesmurtinio bendravimo principu. Gal galėtumėte trumpai papasakoti, kuo jis grindžiamas?
Iš esmės nesmurtinis bendravimas grindžiamas tinkamų žodžių pasirinkimu. Pavyzdžiui, aš sakau: „Jūs neturėtumėte nešioti raudonos spalvos drabužių“. Šis sakinys remiantis nesmurtinio bendravimo principais pažeidžia dvi taisykles. Pirma, turėčiau atsiklausti, ar norite išgirsti mano nuomonę. Antra, sakinyje naudojamas žodis „turėtumėte“ suponuoja, kad aš žinau geriau nei jūs.
Be to, seminare remiuosi neurolingvistinio programavimo principais, kurie teigia, kad esame užprogramuoti tam tikru būdu reaguoti į lingvistinius stimulus. Pavyzdžiui, žmogus į klausimą kodėl dažniausiai reaguoja neigiamai, nes jį supranta kaip užuominą, jog padarė kažką negerai. Be to, į klausimą kodėl dažnai kyla tik vienas atsakymas – pasiteisinimas. Pavyzdžiui, jei manęs klausia „Kodėl tu pasirinkai raudonos spalvos megztinį?“, atsakydamas teisinuosi, ir tokia komunikacija neveda mūsų pirmyn ir mes netobulėjame.
Šiame seminare taip pat kalbėsite apie grįžtamojo ryšio priėmimą. Ar yra kokių nors konkrečių metodų, kuriuos naudojate, kad išliktumėte atviras grįžtamajam ryšiui, net jei jis yra nemalonus?
Svarbu prisiminti, kad kritika yra ne apie tave, o apie tavo darbą. Taip pat manau, jog svarbu būti dėkingam, kad žmogus skyrė savo laiką ir energiją teikti grįžtamąjį ryšį, net jei tau tai nepatinka, to neprašei ar nenorėjai. Manau, kad dėkingumo galia yra labai stipri.
Koks vienas gautas grįžtamasis ryšys turėjo įtakos jūsų kūrybiniam procesui iki šiandien?
Esu linkęs dėl nesėkmių kaltinti kitus žmones, ir tai išryškėjo vieno seminaro metu. Koučeriai dažnai naudoja techniką, kai pakartoja, ką tau pasako kitas. Pavyzdžiui, jei žmogus sako: „Man patinka tavo akiniai“, koučeris pakartoja: „Girdžiu, kad tau patinka mano akiniai“. Tad vienos koučingo sesijos metu koučeris pakartojo mano žodžius, ir tai, ką išgirdau, mane šokiravo, nes jo žodžiai neatspindėjo to, ką iš tikrųjų galvoju. Kartais save išgirsti iš šono gali būti bauginanti patirtis. „Tu negali pakeisti to, kas tau atsitiko, bet gali pakeisti savo reakciją į tai“ – gana šabloniška frazė, bet ji man patinka ir, manau, yra teisinga. Po komentaro, kurį gavau iš koučerio, susimąsčiau: ką kitą kartą galiu padaryti kitaip?
Kokią pagrindinę žinutę norėtumėte, kad žmonės po seminaro parsineštų namo?
Pagrindinė žinutė būtų: „Būkite malonūs vieni kitiems, rūpinkitės ir palaikykite vieni kitus“. Viena iš priežasčių, kodėl man patinka vesti seminarus, yra ta, kad tris dienas praleisti su žmonėmis, kurie nuolat elgiasi maloniai vieni su kitais, yra tiesiog puiku. Tai sukuria nuostabią atmosferą ir įkvepiantį bendravimo būdą.
-----
Praktinis seminaras apie grįžtamojo ryšio teikimą ir priėmimą su Bushu Hartshornu vyks lapkričio 22–24 d. „Menų spaustuvėje“, adresu Šiltadaržio g. 6, Vilnius. Seminarą organizuoja Lietuvos šokio informacijos centras (LŠIC). Daugiau informacijos: Dance.lt.
LŠIC informacija
