Vasario 4 dieną Nacionaliniame dramos teatre - atnaujinto Oskaro Koršunovo spektaklio „Meistras ir Margarita" premjera. Tai nėra vien sugrįžimas į erdvę, kurioje įvyko pirmieji vaidinimai pagal garsiojo XX a. rašytojo Michailo Bulgakovo romano inscenizaciją: naujai redaguotas spektaklis papildys Nacionalinio dramos teatro repertuarą.
Bulgakovo „Meistras ir Margarita" buvo įtrauktas į garsus prancūzų festivalio inicijuotą projektą „Theorem", kurio tikslas buvo sukurti Vakarų Europos teatrų ir festivalių bendriją palaikančią Vidurio ir Rytų Europos režisierius. 2000-aisiais Nathalie Vimeux, Avinjono festivalio įgaliotoji atstovė „Theorem" projektui, į pateiktą klausimą, kodėl pasirinko Oskarą Koršunovą, atsakė: „Natūralu, kad stengiamės tęsti bendradarbiavimą su jaunu, labai talentingu menininku, dirbančiu su aplink jį susitelkusia komanda, kuri pati savo ruožtu yra labai aukšto lygio. Koršunovas kuria pajėgų, kūnišką ir simbolinį teatrą, atspindintį jaunesniųjų kartų lūkesčius tiek keliamais klausimais, tiek išraiškos priemonėmis. Oskaras puikiai valdo teatro formą."
Nors Oskaro Koršunovo spektakliai iki tol jau visą dešimtmetį savo režisūrinio mąstymo novatoriškumu stebino pasaulio teatrinę bendruomenę, spektaklis „Meistras ir Margarita", įtrauktas į „Theorem" susivienijimą, atvėrė Lietuvos teatrui naujus kelius į Vakarų Europos kultūros kontekstą.
„Kiekvienas rašytojas, kurdamas knygas, daugindamas ženklais primargintą popierių, drauge kaupia ir savojo likimo pelenus, pelenų įkapes fiziniam savo pavidalui. O sielos rankraštis nedega", - savo repeticijų paraštėse rašė Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos" inscenizacijos autorius Sigitas Parulskis, tarytum išpranašaudamas spektaklio ilgaamžiškumą ir nemarumą.
Ištikimiems Oskaro Koršunovo teatro gerbėjams siūlome pokalbį su kai kuriais šio spektaklio trupės nariais.
Daiva Šabasevičienė: Lygiai prieš dešimt metų intensyviai vyko „Meistro ir Margaritos" repeticijos. Premjera įvyko Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre. Kas pasikeitė per šį laikotarpį?
Rytis Saladžius (Meistras): Dešimt metų spektakliui - tai ne drobei du tūkstančiai. Brandintu ąžuolo statinėse jo irgi nepavadinsi. Per tą laiką žmogus pasikečia daug kartų. Iš vaiko į paauglį(-ę), o po to - į vyrą ar moterį. Ir pasikeičia dar daugiau. Galų gale aktorius ir kūrinys veikia vienas kitą, kaip veikia vienas kitą ir tame kūrinyje susitinkantys žmonės. Tuos dešimt metų, turtingų įvairiomis skaudžiomis ir džiugiomis patirtimis, atradimais ir praradimais, augom ir brendom su žmonėmis, kurie pildė mus (ir atvirkščiai, mes pildėm juos). Meistro vaidmuo taip pat koregavo mano pasaulėjautą, savęs pažinimą, elgesį su aplinka, mokė. Tai toks vaidmuo, kuris visada mane įtempia tarsi lanką, įpareigoja pajungti jusles ir visus turimus čiuptuvus, transformuotis... Kartais jaučiuosi pakliuvęs į „Meistro ir Margaritos" spąstus kaip į nesibaigiančią pamoką, ir apima vienintelis noras: kad grįžtų ramybė, kurios Meistrui Ivanas prašo Volando.
Aldona Bendoriūtė (Margarita): Kai pradėjom repetuoti „Meistrą ir Margaritą", mano sūnui buvo devyni mėnesiai, dabar - vienuolika metų. Repetavome vos mėnesį, tačiau darbas užsitęsdavo net iki ketvirtos valandos ryto. Pusryčiai ir vakarienė vienu metu. Kelios valandos miego - ir vėl scenoje. Niekada nepamiršiu: Eglės Mikulionytės veidas iš nuovargio pilkas, o akys vis tiek dega, nors, regis, tuoj tuoj nualps.
Dainius Gavenonis (Benamis, Matas): Kažkada į „Skaiteks" gamyklos aktų salę repeticijoms susirinko tokia komanda, tokie žmonės, kurie galėjo padaryti viską. Drąsūs, laisvi ir kūrybingi kaip velniai, kaip Volando kompanija - tik ne Maskvoj, o Vilniuj. Taip gimė „Meistras ir Margarita". Per dešimt metų buvo dedama daug pastangų, kad šis spektaklis gyventų. Keitėsi aktoriai, keitėsi technikai, salės, keitėmės ir mes patys. Spektaklio žaizdos užgydomos, bet randai lieka. Ir, aišku, Bulgakovo „rankraščiai nedega", bet teatro rankraščiai po truputį dega. Norėtųsi šiandien paneigti tai arba bent jau nesusitaikyti su tuo. Ir didžiuotis tuo, kad spektaklis gyvas dešimt metų, o ne atvirkščiai, velniai griebtų.
Arūnas Sakalauskas (Katinas Begemotas): „Meistras ir Margarita" visom prasmėm labai tinka Nacionalinio dramos teatro erdvei. Be to, egzistuoja kažkoks dėsnis: apsisuka ratas, tu visą laiką kažkur sugrįžti. Panašiai kaip Sūnus Paklydėlis. Man šis spektaklis brangus. Aš stebiuosi: dešimt metų - nors ir daugoka, bet mes dar galim palakstyti... Tikri spektakliai lieka gyvi. O kitus - gali pūst, reanimuot, o kažkas lūžta viduj, ir viskas. Arba savo laiką atgyvena, ir viskas. Kaip ir mašinos: ta mašina, kuri stilinga, gera, bus brangi visada, o tos, kurių daug - jas gali ir sudaužyt (kad ir aštuonias).
Rasa Samuolytė (Nataša): Spektaklio „Meistras ir Margarita" aš pasiilgstu. Visada. Dėl puikios kolegų komandos. Dėl gyvai skambančios fortepijono muzikos. Dėl to, kad spektaklis, nors ir retai rodomas, įvyksta ir mums, aktoriams, ir žiūrovams. Dėl to, kad man patinka skuduru plauti sceną, kai man „akompanuoja" Petras Geniušas arba Donaldas Račys. Spektaklis gyvena dešimt metų, galima sakyti, „jau amžiuje", ir išgyveno ne vieną metamorfozę, bet man jis atrodo labai gyvas arba „gerai išsilaikęs". O „išsilaikyti" buvo nelengva. Keitėsi aktoriai, spektaklis buvo vaidinamas su didžiulėmis pertraukomis. Ir po tokių ilgų, spektakliui žalingų pertraukų, jis „praeidavo" su dideliu įkvėpimu. Matyt, jame užkoduotas gyvybingumas. Nuo pat repeticijų pradžios prasidėjo ne darbas, o nuotykis. Nors repetuoti eidavom ne į teatrą, o į gamyklą, kūrybos nebuvo mažiau. Atvirkščiai. Su visa kūrėjų atsakomybe procesas vyko toje laisvėje, kuri atpalaiduoja fantaziją. Žiūrėdavau, kaip „velniava" kuria etiudus ir jausdavausi kaip cirke: kaso Volandas katinui pilvą, ir tu springsti iš juoko.
Per tuos dešimt metų buvo nemažai pasikeitimų. Labiausiai mus sukrėtė Sauliaus Mykolaičio mirtis. Niekada nepamiršiu spektaklio, kai Sauliaus jau nebuvo, jo atminimui buvo nuspręsta vaidinti „Meistrą...", neįvedus kito aktoriaus, o leidžiant iš spektaklio įrašų Sauliaus balsą. Buvo ir baisu, ir liūdna, ir keista. Man atrodė, kad aš Sauliaus tik nematau, o Azazelo scena „eina" kaip įprastai. Matyt, tokie sukrėtimai, įvykiai, pasikeitimai sukuria ypatingą energijos lauką, kuriame spektaklis gimsta vis iš naujo.
Jolanta Dapkūnaitė (Hela): Myliu šitą spektaklį. Dalyvauju jame labiau kaip personažo Helos ženklas, be to, kartu su visais aktoriais vaidiname „kolektyvinėse" mizanscenose. Man patinka būti maža šitos kūrybiškos fejerijos dalimi, nejaučiu diskomforto (nors tenka šmėžuoti apsinuoginus), nes žiūrovams pasakojame prasmingą, gražią, tragišką istoriją.
Daugiau nei dešimt metų šitas spektaklis pakyla kaip feniksas iš pelenų. Kartais jam gali trūkti ritmo, žaismės, gal jaunatviškos energijos, bet tai netrukdo „įvykti" istorijai. Oskaras suveržė spektaklį, aktoriai žino, ką vaidina, ir „Meistras ir Margarita" gali gyventi savo gyvenimą.
Daiva Šabasevičienė: Žvelgiant į OKT spektaklių užsienio kelionių grafiką, tenka pripažinti, kad „Meistras ir Margarita" keliavo ne tiek jau daug. Tam priežasčių pakako: plačiaformatis spektaklis, kai kurie aktoriai ne visada gali būti išleisti į gastroles, pirmojo Azazelo netektis... Bet, anot Bulgakovo, rankraščiai nedega. Kuo vis dėlto išsiskiria Bulgakovo medžiaga šios dienos kontekste?
Rytis Saladžius: Dažnai temos, kurių imasi menininkai, yra amžinos. Ir jei pavyksta kūrinį perskaityti taip, kad jis atspindėtų kiekvieno žmogaus vidinį nerimą dėl tų pačių amžinų dalykų, kurie jį patį liečia kiekvieną dieną ir dažnai įkyriai nepalieka ramybėje, jei pavyksta pažymėti svarbiausius akcentus, atskleisti jų reikšmes, tuomet - tai apvalo. Tokia yra viso meno ir, manau, viena pagrindinių teatro paskirčių. Didelių skirtumų nuo Michailo Bulgakovo aprašytų įvykių ir dabarties nematau. Pasiaukojanti meilė, netektys, atstūmimai... Meistrai... Margaritos... Benamiai... Tie patys berliozai ir sistemos tarnai, pirkliai ir cirkininkai... Trūksta tik tos Volando šutvės, kad nuimtų kaukes netikusiems klounams, kurių smegenis jau senokai užpudravo galios ir pinigų troškulio dulkės. Todėl kartais Vilnius atrodo apleistas, liūdnas ir slegiantis kaip Maskva po nemenko velnių šėliojimo. Taigi jau yra laisva vieta ateiti kažkam dar smagesniam - tik, manyčiau, šviesesniam.
„Meistras ir Margarita" - labai specifinis spektaklis, turintis savyje velniažin kokio užtaiso, kur be tam tikro susikaupimo, įsiklausymo ar rimties (net jei scenoje pokštaujama, o salėje skamba juokas) apsieiti negalima, nes Bulgakovo laiko magija, mūsų kūrinio apčiuopiamas suvokimas gali sutrikti... Tai visi jaučia. Tuo labiau kad tikėjimo ir netikėjimo riba visada išlieka jautri, įtempta, ir nuo jos storumo, tamprumo a priori priklauso ateitis. Kaip Bulgakovo romane iš XX a. pradžios Maskvos brėžiamos sąsajos į Ješua, Poncijaus Piloto epochą, taip ir vaidinant XXI amžiuje istorija įgauna dar kitokį mitinį atspalvį. Iš esmės tai vyksta čia ir dabar. Ir ne su kuo nors, o su manim ir su kiekvienu.
Be abejo, kiekviena aktoriaus netektis keičia kūrinį. Yra populiari vartotojiškos kultūros frazė: „Nepakeičiamų žmonių nėra." Bet yra nepakartojami žmonės! Taigi praradus žmones, kūrusius spektaklį, jis tampa kitoks. Tarsi prarasdamas pirmapradžius audinio raštus (aktorių energetiką, jų požiūrį į save, į aplinką ir t. t.), kurie buvo įrašyti audžiant kūrinį. Nors kartais tenka išgirsti ATA Mykolos (Sauliaus Mykolaičio) balsą aktoriaus Juliaus Žalakevičiaus lūpose, tariant vienus paskutinių žodžių spektaklyje tiesiai prieš pat nosį: „Ar Jūs sutynkate?.. Na... ir Margaryta Nikolajevna, manau, neprieštaraus..." Julius meistriškai perėmė estafetę... Spektaklis gyvas, virsta kitu spektakliu, nors esminiai režisieriaus brėžiniai išlieka daugmaž nepakitę.
Aldona Bendoriūtė: Dešimt metų žmogui - tai ne toks jau mažas laikotarpis. Visi nežymiai senstelėjome, bet tik kūnu. Man „Meistras ir Margarita" - kaip skrynioje saugomas brangus audeklas, kurį kelis kart metuose išvyniojame, pakedename, parodome visiems - ir vėl atgal po užraktu, kaip relikviją.
Laukdama šio spektaklio, negaliu išlikti rami: jo įtaigi atmosfera mane ir baugina, ir masina. Baisu panerti per giliai, nes gali nebeišnerti. Labai vertinu „Meistro ir Margaritos" meilės, dvasingumo, aukojimosi temą. „Kiekvienam bus atseikėta pagal jo tikėjimą", - sako Volandas. Ši frazė man - viena iš esminių spektaklyje. Tikiu tuo.
Arūnas Sakalauskas: Reikia pripažinti, „Meistro ir Margaritos" tema specifinė - tai postsovietinės erdvės tema. Pavyzdžiui, užsienyje žiūrovai nelabai „įsikerta" į tai. Jie protu lyg ir viską suvokia, tačiau pajusti visa tai, kas buvo, negali. Rusų įtaka mums yra didžiulė. Tik dabar atrodo, kad mes iškovojom nepriklausomybę, bet per kultūrą, per kalbą mes esame pakankamai suslavinti. Mes neturime savo stuburo - lietuvių stuburo. O jeigu galvojam, kad tokį turim, tai jis yra labai archajiškas arba tarpukario Lietuvos.
Daiva Šabasevičienė: Ką reiškia kiekvienas naujas susitikimas su Oskaru Koršunovu, kuris, nors ir daug dirba užsienyje, visada kruopščiai prižiūri Lietuvoje sukurtus spektaklius?
Rytis Saladžius: Oskaras išties nepalieka nė vieno savo spektaklio ir rūpinasi jais kaip katė savo dar aklais kačiukais. Ir jau įsibėgėjus procesui režisieriui rūpi dalyvauti, koreguoti, stebėti, kartu augti ir mokytis pačiam. Oskarui premjera - tai gimimas, po kurio tik prasideda pirmieji kūrinio žingsniai...
Teatras dabar, mano manymu, dar išlieka viena iš gyviausiai realybę atspindinčių komunikacijos ir meno kultūrų, bet aš jame pasigendu atakos ir globalėjančio pasaulio opų operacijos. Matyt ir teatro kalba turėtų keistis. Teatrui negana būti vien pašnekovu prie puodelio arbatos. Jis turėtų būti kaip impulsas keistis ir keisti. Kaip ir berods Pablo Picasso yra pasakęs: „Tapyba - ne dėl puošybos, o dėl atakos". Manau, kad Oskaras, kaip tyrėjas, provokatorius ir kūrėjas, turi didžiulę potenciją laikytis šio kelio.
Arūnas Sakalauskas: Spektaklius prižiūrėti būtina. Antraip jie tarytum pakeičia savo stuburą, keičiasi jų koordinatės, žiūrovai juos pasidaro patogesnius, kitur susideda dėmesio taškai. Žiūrovai pradeda juoktis ne „ten" ir „ten", ir aktorius pasiduoda. Aišku, taip vaidinti šimtą kartų patogiau: nereikia persistengti, žiūrovai patenkinti, pilnos salės, viskas gerai... O Oskaras prižiūri spektaklius. Pavyzdžiui, man, kaip aktoriui, repeticijos - grynas siaubas. Todėl toji Anatolijaus Efroso knyga „Repeticija - mano meilė" - apgaulė. Na, nuvažiuoji į užsienį, repeticijos nuo ryto iki vakaro, vakare - vėl spektaklis. Aš ir be repeticijų trečią valandą nakties pakeltas atmintinai pasakysiu visus tekstus... Na, bet, matyt, taip reikia. Taip Oskaras laiko spektaklį. Tik pasakyti, kad repetuoti malonu, kaifas - tikrai negaliu.
Jolanta Dapkūnaitė: Koršunovas yra atmosferos meistras. Man labai patinka antrojo veiksmo užstalės scena, kur niekas nevyksta, tik Volando ir šutvės pašnekesys, Margarita, laukianti nuosprendžio... Po to pradeda skambinti Petras Geniušas. Jo grojimas „užkuria" viso spektaklio ritmą.
