„Dievinu laiko apnašas. Yrantys daiktai leidžia pažvelgti į juos visiškai kitomis akimis", - prisipažino scenografas Dickas Birdas, jau ketvirtą kartą atvykęs į Vilnių su „bohemiečių" trupe statyti operos.
49 metų dailininkas D.Birdas kurs artėjančios „bohemiečių" premjeros - Piotro Čaikovskio „Eugenijaus Onegino" - scenografiją. Vilniuje viešintis D.Birdas atvėrė „Lietuvos rytui" savo kūrybos laboratoriją.
- Prieš kiekvieną darbą Vilniuje atlikdavote savotišką istorinį tyrimą, kad mes, žiūrovai, pajustume nuo scenos sklindančią jaukią Paryžiaus aurą „Bohemoje", imperatoriškojo Egipto prabangą „Užburtojoje fleitoje" ar pramoninio Londono gūdžią atmosferą „Svynyje Tode". Ką tyrinėjote šį kartą?
- Darbo pradžia buvo gal kiek neįprasta galvojant apie pasirinktą „Oneginui" laikotarpį - brežnevinę Rusiją ir operos pirmųjų veiksmų vietą - komunaliniais butais paverstą namą. Ieškojau nuniokotų senų prabangių pastatų ir jų interjero vaizdų.
XIX a. operų veiksmas paprastai skleidžiasi elegantiškoje, prašmatnioje aplinkoje. Mane suintrigavo mintis, kad panašiai prieš pusantro šimto metų galėjo atrodyti „Onegino" personažų gyvenamasis namas, paverstas komunaliniais butais. Taigi galėjau pasinerti į savo mėgstamą irstančių pavidalų stichiją.
Mane visada domino laiko poveikį perteikianti teatro scenografija. Jau seniai atradau savo įkvėpėją - kanadiečių fotografą Roberto Polidori, kuris fiksavo fotografijų serijoms laiko ir gamtos stichijų nuniokotus senus namus ir jų interjerus.
Tose gražiose fotografijose susipina didinga praeitis ir apirusiuose jos rėmuose rusenantys šiuolaikinių žmonių gyvenimai su jų kuklia buitimi.
Mane žavi toje aplinkoje šmėsčiojantys senienų likučiai. Juk šiandien daiktų mes nesugebame išsaugoti - išmetame juos dar nespėjusius įgyti ilgesio auros.
Man labai įdomi lenkų režisieriaus Tadeuszo Kantoro mintis: irdami daiktai atskleidžia savo esmę. Tarkime, kėdė mums yra savaime suprantamas daiktas tol, kol netenka vienos kojos - to, kas ją daro kėde.
Visada, kai pastatymas yra susijęs su dabartimi, atlieku istorinį tyrimą, nes dabartis turi istorinę perspektyvą. Įdomu scenoje pateikti tam tikrą istorinį pjūvį ir stebėti, kaip skirtingai jį suvokia publika.
- „Onegino" dekoracijų maketai stebina elegancija. Net nekyla mintis, kad taip gali atrodyti „komunalkė".
- Mane domino aiškios, paprastos formos. Tai - išorė. Kitas etapas - atskleisti, kas slypi po šiuo apvalkalu, lyg restauruojant paveikslą atidengti vidinius jo sluoksnius: taip pasakoti objekto istoriją.
Komanda, su kuria dirbu Vilniuje nuo „Bohemos", jau perprato mano stilių, įgudo išgauti įvairiausias medžiagų faktūras, jų sendinimo efektus.
Aš noriu, kad visa scenografija būtų trimatė. Pavyzdžiui, „komunalkės" grindyse bus plyšių. Juos galima kruopščiai nupiešti, bet dėl apšvietimo grindų paviršius vis tiek atrodytų plokščias.
Todėl geriau jų nepiešti. Man šviesa - esminis dalykas: ji perteikia nuotaikas ir jų kaitą.
Esu ramus, kad talkininkai viską padarys gražiai ir protingai. Londone galbūt lengviau gauti kokių nors medžiagų negu čia, bet žmonės Vilniuje labai lankstūs - jie moka surasti savo technikų ir būdų įgyvendinti idėjas.
Mums nieko nereikia atsisakyti dėl to, kad tai padaryti per sunku.
- Ar jau įsivaizduojate „Oneginą"?
- „Bohemiečių" idėja šiuolaikiškai interpretuoti operą šauni. Juk įprasta „Eugenijaus Onegino" asociacija - tai dviejų džentelmenų dvikova balto žiemos peizažo fone. Mūsų „Onegine" situacija bus visiškai kitokia.
Aš ne kažin kiek žinau apie „komunalkių" pasaulį - daugiausia iš rusų literatūros, kurią labai mėgstu. Tiesa, ne kartą dar iki geležinės uždangos kritimo lankiausi Rytų Europoje - Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Rytų Berlyne. Mane visada traukė tie kraštai.
Kai buvau skvoteris 9-ajame dešimtmetyje, pats gyvenau panašiose į „komunalkes" vietose Londone. Daug sovietinės komunalinės buities detalių „Onegino" scenovaizdžiui radome internete.
Sukaupėme daugybę įdomios medžiagos. Vien iš rekvizito galėtume įkurti gerą sendaikčių parduotuvę. Aš ilgiau kaip mėnesį beveik kasdien gaudavau iš savo asistentės fotografijų su 8-ojo dešimtmečio radiniais, kad ir kur būčiau - Londone, Paryžiuje ar Liuksemburge.
Noriu, kad visos scenovaizdžio detalės būtų kuo autentiškesnės. Publika jų visų gal ir neįžiūrės, bet artistams labai svarbu, kad daiktai būtų tikri. Daug ką jau įsivaizduoju, bet tikiuosi ir staigmenų. Darbas su „bohemiečiais" visada kupinas atradimų.
Tarkime, Vokietijoje režisierius ir scenografas nuo pirmos dienos žino vos ne kiekvieną savo žingsnį. Man tai nepriimtina - norisi spontaniškų impulsų, leisti sau kažkuriuo momentu tarsi šokti nuo olos.
- Mėgstate eksperimentus? - Kažkada eksperimentai buvo mano duona - karjeros pradžioje dirbau su maža eksperimentine kompanija.
Išbandyti naujas formas ir medžiagas visada įdomu. Juolab tokioje erdvėje kaip Kongresų rūmai be eksperimentų neišsiversi. Čia kiekvieną kartą reikia ieškoti naujų būdų keisti scenovaizdį ir spektaklio scenas be teatrinės įrangos, be užuolaidos ir be užkulisių. Tai didžiulis iššūkis.
Bet prisiminkime kėdę trimis kojomis: būtent tokioje situacijoje labai aiškiai supranti, kas yra teatras. Manau, jau neblogai pažįstu Kongresų rūmus ir imu perprasti, kas jiems tinka, kas ne. Kita vertus, viskas, ką įmanoma atrasti, glūdi pačiame kūrinyje.
„Onegine" pirmą kartą panaudosime spektakliui visą Kongresų rūmų erdvę. Mat trečiame veiksme istorija persikels į Niujorko šiuolaikinio meno muziejų, o rūmai kažkiek primena tokią vietą. Taigi bent kartą baltos jų lubos tiks spektakliui.
Man vienas svarbiausių dalykų teatre yra stebuklo laukimas. Sukurti stebuklą Kongresų rūmuose - sunkiau negu bet kur kitur. Tai, kad mes siekiame šito nepaisydami suvaržymų, man labiausiai patinka. Todėl kiekviena sėkmė Kongresų rūmuose - išskirtinė.
„Komunalkė" - visos Rusijos atspindys
Dalia Ibelhauptaitė
Režisierė ir prodiuserė „Onegino" idėja brandinta apie dešimt metų. Tiek laiko praėjo nuo mano paskutinio tradicinio „Eugenijaus Onegino" pastatymo Anglijos „Opera North" teatre. Nuo tada ieškojau būdų perkelti šį kūrinį į dabartinius laikus.
Svarbiausia buvo surasti laikotarpį, kuriame Onegino istorija skambėtų įtikinamai ir aktualiai. Mes šokame į brežnevinių laikų Rusijos glūdumą. Anuomet Rusijoje populiari „komunalkė", kur žmonės gyveno siaubingai susispaudę, priversti įsileisti vienas kitą į savo buitį ir mintis, - kuo ne Rusijos provincijos dvasios paveikslas?"
