Balandžio 15 dieną vykusiame performansų vakare Kauno galerijoje „Meno Parkas“ Ąžuolas Aukštuolis pristatė intymų ir emociškai tankų pasirodymą „Bandymai nuplauti atmintį“. Tai – ne tik vizualus reginys, bet ir psichofizinė patirtis, apimanti tiek menininko, tiek žiūrovų kūnus ir atmintis. Performansas tampa gyvu tyrimu apie skausmingų prisiminimų išgyvenimą, siekį juos ištrinti ir galimo susitaikymo ribas. Šį performansą reikėtų vertinti ne tik emociniu, bet ir kritiniu lygmeniu, kadangi menininko pasirinktos strategijos turėtų būti pakankamai kompleksiškos, jog nepatektų į perteklinių metaforų ar saviplakos estetikos pinkles. Jei simboliai ir gestai tampa per daug tiesioginiai, jie rizikuoja prarasti gylį ir tapti iliustratyvūs, o ne atverti naujas prasmes.
Scenografiniai elementai – ant stalų laukiantis vandens ąsotis, drobinis rankšluostis ir veidrodis – kuria ritualinę atmosferą, tačiau jų simbolika, nors ir paveiki, atrodo kiek pernelyg tiesioginė, beveik iliustratyvi. Vanduo kaip vilties ir apsivalymo ženklas, kateteriai rankose kaip skausmo metafora – šie vizualiniai elementai jau tapo įprasti šiuolaikinio meno kalboje ir jų įtaiga gali susilpnėti, jei jie nebus perkontekstualizuoti. Šie simboliai, nors ir stiprūs savo archetipinėmis konotacijomis, dažnai neatveria naujų erdvių atminties patirčiai. Vandens ir skausmo įvaizdžiai, nors ir galingi, jau yra plačiai naudojami šiuolaikiniame mene, ir jų nerevizavus, jie nesukuria naujos įžvalgos, o tiesiog atkartoja žinomus naratyvus apie kančią ir viltį.
Pusnuogis ir basas Ąžuolas pradeda performansą apsiplaudamas veidą. Gestų rituališkumas gali šnabždėti apie religines konotacijas, tačiau šis veiksmas performanse nevirsta transcendentiniu, o lieka individualios kančios manifestacija. Toks pasirinkimas kuria intensyvią, tačiau uždarą patirtį, kur žiūrovas kviečiamas empatijai, tačiau ne visada – refleksijai. Tylėjimas, statiškumas, kūno kalba – šie elementai veikia emocionaliai, tačiau menininko pasirinktas kelias nepasiūlo žiūrovui galimybės išsiveržti iš šios vienos interpretacijos – skausmo kaip būtino išgyvenimo.
Garso instaliacijoje kartojama frazė „There’s not enough water“ (liet. „Nepakanka vandens“) tampa centrine metafora, tačiau jos kartojimas virsta beveik hipertrofuota emocine deklaracija, mažiau kviečiančia į apmąstymus ir daugiau pabrėžiančia emocinį krūvį. Performansas pasiekia stiprybę, kai žiūrovas patiria paradoksą – troškimą išsivaduoti ir tuo pačiu neišvengiamą prisiminimų sugrįžimą. Kai skausmas vaizduojamas pernelyg tiesiogiai – pavyzdžiui, kraujo lašais – jis tampa ne tiek gilesne menine raiška, kiek ribojančia priemone žiūrovo interpretacijai. Tai verčia priimti kančią kaip vienintelį galimą naratyvą, o ne kviečia į gilesnį reflektyvų procesą, kuris galėtų apimti tiek asmeninę, tiek kolektyvinę atmintį. Toks tiesioginis vaizdavimas, nors emocingas, gali sumažinti interpretacinę erdvę ir apriboti meninės išraiškos galimybes.
Čia verta pasvarstyti ir apie sąsajas su Monikos Dirsytės performansu „Pan/demos“: menininkė praleido kelias dienas įkalinusi save stiklo labirinte, nuolat ieškodama išeities. Nors matyti aiški tematinė paralelė, Aukštuolio performansas ne visada praplečia šį dialogą – tai dažniau tampa asmenine išpažintimi, nei universaliu komentaru.
Veidrodis, kaip stiprus scenografinis sprendinys, čia nebuvo išnaudotas iki galo. Nors jis atspindi ir menininko, ir žiūrovo veidą, ši galimybė išlieka tik užuomina. Performansas nepažadina žiūrovo aktyvios sąveikos su veidrodžiu, o šis tampa labiau simboliu nei veikiančiu įrankiu. Būtų buvusi puiki proga išeiti už savistabos ribų ir pakviesti žiūrovą tapti ne tik stebėtoju, bet ir dalyvauti refleksijoje.
Finalinis veiksmas – kai menininkas trenkia vandens indą į veidrodį – nors stiprus, tačiau ir teatrališkas. Tokiu gestu rizikuojama sukurti klišinę pabaigą, kurioje viskas „sudaužoma“, tačiau niekas iki galo neįvardijama. Menininkas kviečia apmąstyti, kas lieka po susidūrimo su atmintimi, tačiau šis susidūrimas gali būti labiau emocinis katarsis nei apmąstyta pasekmė.
Aukštuolio performansas išsiskiria sąžiningumu ir atlikėjo psichofiziniu įsitraukimu, tačiau kuo labiau menininkas atsiskleidžia emociškai, tuo didesnė tikimybė, kad žiūrovas taps tik pasyvus stebėtojas. Nors performansas menininkui turi terapinę reikšmę, „Bandymuose nuplauti atmintį“ iškyla rizika, kad žiūrovai bus emociškai nukreipti taip, jog neliks vietos atvirai diskusijai ar kritiniam požiūriui. Tyla ir fizinis kentėjimas – savo poveikiu yra stiprūs elementai, tačiau šie kodai jau tapo įprasti šiuolaikinio performanso arsenale. Norėtųsi, kad Ąžuolo Aukštuolio meninė kalba būtų labiau išmąstyta, pateiktų mažiau tiesioginių ženklų, daugiau interpretacinės erdvės ir rizikos tapti ne tik pažeidžiamam, bet ir atviram daugiasluoksniam kūrinio perskaitymui.
Apžvalgą redagavo Rima Jūraitė
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
