Baltarusių gastrolės Nacionaliniame dramos teatre. Spektaklio „Nesvyžiaus Juodoji mergelė“ scena

2007-12-18 Literatūra ir menas, 2007 12 14

aA

 

Spektaklio „Nesvyžiaus Juodoji mergelė“ scena. Nuotrauka iš LNDT archyvo

Gruodžio 20, 21 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Baltarusijos nacionalinis akademinis Jankos Kupalos teatras vaidins Aleksejaus Dudarevo „Nesvyžiaus Juodąją mergelę“ (rež. Valerijus Rajevskis) ir plastikos spektaklį „S. V.“, sukurtą pagal Antono Čechovo pjesę „Vyšnių sodas“ (rež. Pavelas Adamčikovas).

Nacionalinis akademinis Jankos Kupalos teatras yra baltarusių teatrinės kultūros simbolis – šio teatro scenoje formavosi nacionalinės vaidybos mokyklos pagrindai. Tai seniausias Baltarusijos teatras, įkurtas 1920 metais. Baltarusių poeto ir dramaturgo Jankos Kupalos vardas jam suteiktas 1944 metais, o „nacionalinio“ vardas – 1993-iaisiais. Praeito amžiaus šeštame dešimtmetyje režisierius Valerijus Rajevskis (dabartinis meno vadovas) šiam teatrui padarė didelę įtaką, pradėjo kurti naujo stiliaus spektaklius. Teatras derina akademizmą su eksperimentiniais ieškojimais. Repertuare galima rasti įvairiausių stilių spektaklių – jų šiuo metu apie trisdešimt. Daug dėmesio Jankos Kupalos teatras skiria nacionalinei dramaturgijai. Teatro trupę sudaro 65 aktoriai.

Spektaklis „Nesvyžiaus Juodoji mergelė“ sukurtas pagal to paties pavadinimo Aleksejaus Dudarevo dramą. Spektaklio režisierius V. Rajevskis kartu su A. Dudarevu bei dailininku Borisu Gerlavanu tyrinėja Baltarusijos istoriją ir scenoje sukuria mistinę legendą apie Barboros Radvilaitės meilę Lenkijos karaliui Žygimantui XVI a. įvykių fone. Viena romantiškiausių Baltarusijos istorijoje sakmių apie Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karaliaus meilę yra šio vaizdingo ir jausmingo spektaklio pagrindas. Karaliaus dvaro veikėjų, dvaro politikų intrigos, „didieji“ valstybių interesai tampa bejėgiai laiko ir mirties, visagalės meilės akivaizdoje.

Spektaklyje vaidina apie trisdešimt artistų. Barboros vaidmenį atlieka Svetlana Zelenkovskaja bei Julija Špilevskaja. Lenkijos karalienę Boną Sforcą vaidina Krymo autonominės respublikos nusipelniusi artistė Ala Jeljaševič, karalienės rūmininką Mnišeką – Baltarusijos liaudies artistas Nikolajus Kiričenko, jauną karalių Žygimantą – Nikolajus Priluckis. Spektaklis teatro gerbėjus priblokš įspūdinga scenografija, turtingais stilizuotais kostiumais, muzikinėmis ir choreografinėmis masinėmis scenomis; spektaklyje atliekama Renesanso epochos muzika.

Spektaklio kompozitorius – Viktoras Kopytko, baletmeisterė – Marina Dudareva. Spektaklio premjera įvyko 2000 m. gruodžio 29 d., jo trukmė – 1 val. 40 minučių.

Plastikos spektaklis „S. V.“ yra fantazija A. Čechovo pjesės tema. Klasikinis „Vyšnių sodas“ autorių transformuojamas į „Sodą iš vyšnių“ ir pagaliau – į „S. V.“, nes būtent plackartiniame vagone Ranevskaja atvažiuoja iš Paryžiaus ir pjesės pabaigoje vėl ten grįžta.

Spektaklis pasakoja apie žmonių likimus, apie jų vienatvę ir vienas kito nesupratimą. Sodo, seno dvaro vaizdas – Dievo jėgos simbolis: Dievas stebi žmones ir turbūt negali atsistebėti, kaip naiviai jie žaidžia su likimu. Pjesės herojai nekalba monologų ar dialogų: kiekvienas jų gyvena savame pasaulyje ir negirdi kitų. Vienintelis finale prabyla senasis tarnas Firsas, kuris buvo ištikimas seno gyvenimo tradicijoms bei vyšnių sodui.

„S. V.“ – muzikinė tragikomedija, kur pinasi juokingi ir liūdni dalykai, kur aktoriai plastika bei šokiu parteikia sudėtingus jausmus.

Spektaklio režisierius – P. Adamčikovas. Premjera įvyko 2004 m. sausio 30 d.; jo trukmė – 1 val. 10 minučių.

LNDT inf.

Naujienos