Lietuvos nacionalinis dramos teatras šį sezoną balandžio 24-25 d. užbaigs spektakliu pagal Lietuvos profesionaliame teatre dar nestatytą pjesę - Euripido „Bakchantes", kurias režisuoja Gintaras Varnas. Senovės Graikijoje ši pjesė „užbaigė" Atėnų aukso amžių - praėjus vos pusantrų metų po jos parašymo, miestas buvo užgrobtas ir žlugo.
„Šiandien Seime vyksta diskusija tema „Kultūra ir civilizacija"", - sveikindamas su tarptautine kultūros diena kalbėjo Nacionalinio dramos teatro meno vadovas Audronis Liuga. „Įdomus sutapimas, nes „Bakchantės" yra vienas Antikos kūrinių, kuriame ši problema keliama aštriausiai. Sukurdamas šią pjesę Euripidas metė iššūkį klestinčiai Antikos civilizacijai - tai sukėlė sumaištį tiek paprastų žmonių, tiek mąstytojų, filosofų galvose. Pjesė parodė, kaip kultūra gali kalbėti apie civilizaciją."
Anot Liugos, idėja statyti „Bakchantes" kilo Pilies gatvėje, kuomet jis ir Gintaras Varnas kalbėjo apie vieno žymiausių šių dienų teatro teoretikų Jano Kotto knygą „The Eating of the Gods". Joje tyrinėtojas nagrinėjo Antikos tragedijų svarbą ir aktualumą naujiesiems laikams, o „Bakchantes" įvardino kaip vieną kertinių pasaulio dramaturgijos pjesių. Pasak Varno, mintį statyti Euripidą jis brandino jau pora metų. Viskas prasidėjo nuo statyto, bet dėl lėšų stokos nebaigto spektaklio Graikijoje, kurį kurdamas režisierius gyveno Euripido gatvėje esančiame Euripido vardo viešbutyje. Namo pareiti tekdavo per narkomanų ir narkotikų pardavėjų rajoną, o grįžus į viešbutį pro langą matydavosi Atėnų akropolis. Tokioje aplinkoje jis perskaitė Euripido pjeses ir suprato, kad kažkada teks ką nors pastatyti.
Kalbėdamas apie Euripidą, režisierius pabrėžė jo ir tuometinio publikos numylėtinio Sofoklio skirtumus. „Sofoklis mėgo viešus renginius, dalyvavo politikoje. Euripidas priešingai - laikėsi nuošalyje, nesidomėjo nei politika, nei olimpinėmis žaidynėmis, bendravo su to meto graikų filosofais. Euripido pjesės tinkamai įvertintos tik po jo mirties - iki tol vos viena kita susilaukdavo publikos susidomėjimo." Gintaras Varnas išskyrė vokiečių filosofo Friedricho Nietzsches požiūrį į dramaturgo kūrybą: „Nietzsche kaltino Euripidą sugriovus antikinės tragedijos žanrą. Aš ne visai sutinku. Tiesiog Euripidas nesekė Sofokliu ir nekūrė tradicinių tragedijų. Pati pjesė ilgą laiką atrodo tarsi komedija, ir tik pabaigoje išryškėja tikroji tragedija. Tačiau Nietzsche nagrinėjo dar keletą klausimų, kurie ir man yra įdomūs: kodėl Atėnų aukso amžiaus laikotarpiu klestėjo tragedija, tuo tarpu po miesto užgrobimo atsirado kur kas stipresnis komedijų poreikis? Į tai filosofas nerado atsakymo, kol kas jo nerandu ir aš."
Nenorėdamas atskleisti pjesės siužeto režisierius akcentavo tik pagrindinį veikėją - Dionisą. „Senovės Graikijoje Dionisas buvo vyno, ekstazės, išsilaisvinimo, gamtos ir galiausiai - teatro dievas. Jam nebuvo statomos šventyklos - jo šventykla buvo teatras, kuriame visuomet stovėdavo jo statula arba specialiai jam skirtas didžiulis sostas, kuriame niekam nebuvo leidžiama sėdėti. Spektaklyje Dionisas yra tarsi veiksmo režisierius. Tradiciškai jis interpretuojamas kaip neteisingai besielgiąs dievas, tačiau aš manau, kad bausdamas žmones jis yra teisus - jie to nusipelnė. Įsivaizduokite, kokią žemę rastų Dionisas, nusileidęs į ją XXI amžiuje? Nusiaubtą, apdergtą sąvartyną ir žmogų, kuris su žeme elgiasi kaip nori."
„Bakchantėse" Dioniso vaidmuo atiteko trims artistams: kalbančiojo ir veikiančio dievo vaidmenį atliks aktorius Martynas Nedzinskas, šokančiojo - baleto šokėjas Kipras Chlebinskas, o dainuojančiojo - operos solistas Viktoras Gerasimovas. Martynas Nedzinskas prisipažino pradžioje neįsivaizdavęs, kaip suvaidinti dievą. „Aplinkybes man palengvino tai, kad pjesėje dievas apsimeta žmogumi, turinčiu daug skirtingų savybių, - pasakojo aktorius. - Man malonu priimti tokį aktorinį iššūkį, nes emocijų amplitudė čia labai plati. Pats Dionisas yra įvairialypis ir neapčiuopiamas - sunku sukonkretinti jo pasirodymus scenoje." Tuo tarpu baleto šokėjas Kipras Chlebinskas teigė, jog šokiu dieviškumą išreikšti lengviau - visų pirma, tai yra kalba, suprantama visam pasauliui ir nereikalaujanti vertimo, o ir pats šokis yra mistiškas reiškinys.
Vienas didžiausių spektaklio kūrimo darbų - naujas pjesės vertimas, sudarytas iš anksčiau darytų Jono Dumčiaus ir Sigito Narbuto vertimų. Jungtinę versiją redagavo klasikinės filologijos specialistė Elžbieta Banytė. „Versti naujai mums labai padėjo iš Graikijos parvežta knyga, kurioje yra 300 puslapių paaiškinimų, nurodančių, kodėl kiekviena „Bakchančių" eilutė į naująją graikų kalbą išversta būtent taip, o ne kitaip, - pasakojo Banytė. - Senoji graikų kalba yra labai taupi, keliais žodžiais gali išreikšti tai, kas daugumoje kalbų reiškiama keliais sakiniais. Taip Euripido pjesėse atsiranda dviprasmybės - sakoma, kad Euripidas jomis sąmoningai žaidė. Visaitai išversti į lietuvių kalbą vargiai įmanoma." Gintaras Varnas teigė supratęs, kad kiekviename spektaklyje režisierius ir vertėjas turėtų dirbti drauge - tik taip užrašytą tekstą galima pritaikyti aktorių kalbai, be to, leidybai skirtuose vertimuose dažnai pasitaiko prasminių netikslumų.
Paklaustas, kodėl viskas spektaklyje skamba taip sudėtingai ir ar nebus žiūrovams sunku suprasti, apie ką kalbama, Varnas šypteli: „Dabar mes kalbame apie spektaklio virtuvę - prie to dirbti nėra paprasta, apie Antiką mes turime sužinoti viską. Tačiau žiūrovai mūsų vargo ir prakaito scenoje tikrai nematys. Juk ir patys graikai mėgo paprastą ir aiškų meną."
