Skelbiame tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Naujojo cirko savaitgalis ´20“ metu vykusios Kūrybinės cirko kritikos laboratorijos scenos menų kritikos profesionalams ir praktikams (vadovė - Dr. Franziska Trapp, Vokietija / Belgija) dalyvės, LMTA Scenos ir kino menų istorijos ir kritikos II kurso studentės Gabrielės Pelakauskaitės rašinį apie prancūzų trupės „Cie Aléas“ spektaklį „Meteoras“ Lukiškių kalėjimo cerkvėje.
Rašinys pateikiamas neredaguotas.
Įsibėgėjęs festivalis „Naujojo cirko savaitgalis ´20“ kvietė Vilniaus miesto žiūrovus ir svečius penktadienio vakarą pamatyti kūrėjų Frédéric Arsenault ir Mathilde Arsenault-Van Volsem pasirodymą. „Meteoras“ vyko Lukiškių kalėjimo cerkvėje, erdvėje, kuri šio festivalio metu tapo atvira šiuolaikinio cirko pasirodymams.
Tyla kalėjimo cerkvėje, kopėčių konstrukcija ant medinės pakylos bei dviejų žmonių, vyro ir moters, lėti, sinchroniški žingsniai link kopėčių. Nuo pat pirmo prisilietimo ir užlipimo ant konstrukcijos aiškus judesių charakteris, kiekvieno žingsnio drąsa ar baimė sukoncentravo dėmesį į atlikėjų kūno kalbą. Palaipsniui greitėjantis judesių ritmas, augantis sudėtingumas leido žavėtis stipriais kūnais, aiktelti po staigesnių, pavojingesnių judesių. Vienas kitą papildantys bei tarpusavy kūnais bendraujantys atlikėjai balansavo ant konstrukcijos skersinių, išlaikydami vienas kito kūno svorius, atlikdami įvairius akrobatinius triukus.
Vienodas apšvietimas, kasdienė apranga bei atmosferą kurianti muzika koncentravo dėmesį į menkiausią veiksmą. Kaip laikomasi už rankų, kuris pirmas žengia žingsnį, kuris tampa lyderiu, o kuriam reikia pagalbos. Pajautus šį dviejų žmonių žaidimą ir bendravimą, pasirodymas tapo žmogiškųjų santykių tyrimu. Kopėčios simboliškai tapo santykių keliu, kuriame galima pamatyti kiekvienam žmogui atpažįstamas patirtis su mylimu žmogumi, draugu ar šeimos nariu, kai nuolat kylama aukštyn ir leidžiamasi žemyn. Siaurėjantys skersiniai neleido abiem atlikėjams lipti šalia vienas kito viso „kelio“ metu. Šios kliūtys išbalansuodavo judesių sinchroną, vertė ieškoti prisitaikymų bei spręsti, ar aplenkti vienas kitą siekiant viršūnės. Atskirai priimti sprendimai, lipimas kita puse išbalansuodavo partnerių judesius, sukurdavo pavojingas situacijas, kurios mokė veikti drauge, padėti vienas kitam. Atradę tarpusavio santykį ir užkopę į piramidės viršūnę kartu atranda ieškotą ramybę. Apversta konstrukcija tampa svarstyklėmis, kai nugalėdami savo asmeninius poreikius du žmonės susikoncentruoja vienas į kitą, nenusveria nė vienos pusės.
Naujojo cirko festivalio pasirodymas „Meteoras“ parodo ir leidžia suprasti, jog kiekvienas žingsnis į viršų ar žemyn gali būti lemtingas lipant kopėčiomis ar kuriant žmogiškąjį tarpusavio santykį. Tikėjimas ir pasitikėjimas svarbus ne tik atliekant sudėtingus akrobatinius triukus, bet ir kasdieniame gyvenime. Šiuolaikinio cirko minties ir judesio sintezė prikausto žiūrovų dėmesį bei kuria vizualių vaizdų bei minčių srauto junginį.
